Prisimenu tą pavasario dieną, kai pravėrusi orkaitę, delnus sukišusi į storas melsvas pirštines, margintais gėlytėmis, atsargiai ištraukiau kepimo indą su šiuo apkepu. Už lango plieskė tas mūsų pavasariams dabar jau…
Ruduo. Tas, kur kvepia arbatomis ir pasaldintas medumi. Pilnas kojinių minkštumo ir pledų šilumos. Lepinantis ilgais vakarais. Su trupučiu nostalgiško liūdesio. Ilgesio. Įkvėpimų. Kupinas progų gyventi šiek tiek lėčiau. Kviečiantis…
O tada pakilo vėjas… Šiurkštesnis už tuos vasarinius gūsius, piktesnis ir kur kas žvarbesnis. Sėdėjau terasoje, lėtai vakarėjant, susisupus į pledą iki nosies galiuko. Galvojau apie tai, kad vakarai jau…
Ne visi geri dalykai baigiasi kartu su vasara, toli gražu! Gardžios, saldžios avietės deri dar ir rudens pradžioje. Gal ir šoku su šiuo receptu į benuvažiuojantį traukinį, bet šoku drąsiai…
Kaip aš norėčiau kartais sustabdyti laiką. Šią vasarą – ypač. Kad tų ilgų vakarų būtų dar daugiau; kad per juos dar daugiau visko prisvajotume ir dar daugiau sukurtume mažų ir…
Kaip dainuojama vienoje populiarioje dainoje – „gimiau nei per anksti, nei per vėlai, gimiau pačiu laiku“, – aš pati būtent taip ir manau. Gimiau pakankamai vėlai, kad „Černobylio“ serialo dienų…
Ledai pusryčiams, pietums, o gal vakarienėms. Kada, jei ne karštą vasarą, galima šitaip kvailioti? O iš tiesų tai – net šiek tiek daugiau nei tiesiog ledai. Kai prieš kelerius metus…
Šiandien ateinu su receptu, gal ir ne visai būdingu „Saulėtai virtuvei“. Ir tikrai ne dėl to, kad vis daugiau žmonių man pradėjo baksnoti į šonus su žodžiais „antsvoris“, „neteisinga mityba“,…
Apsidairiau po savo saulėtą virtuvę ir supratau, kad paskutiniu metu tapo saldu saldu, kur dairaisi. Ir ne veltui – juk šitiek progų atnešė pavasaris! Ir dar ne vieną atneš, tyliai…
Būti mama. Lyg karuselė, kuri niekad nesustoja; lyg galvosūkis, kurį vargiai kada nors išspręsiu. Būna euforijos akimirkų. Kai jis kvatoja vos paliestas pirštų galiukais, ar kai įskrenda į glėbį ištiesęs…
Turbūt tik visiški pakvaišėliai, sugalvoję susisluoksniuoti tiramisu, pradėtų nuo miltų sijojimo ir biskvitinių „pirštelių“ kepimo. Bet aš tokių pakvaišėlių pažįstu; neabejoju, kad pažįstate ir jūs. Beje… labas! O kodėl gi…
Kai tingu gaminti, o gaminti vis tiek reikia (nes valgyti taip pat reikia), darau visokius šakar-makar. Dažniausiai tiesiog iš to, ką randu šaldytuve. Tokios dienos labai į gera – ištuštėja…
Kai sugalvojau iškepti cherry velvet cake – vyšninį raudonojo aksomo tortą – iš karto instinktyviai akimis kalendoriuje susiradau vasario keturioliktą. Ar ne puikus būtų desertas Valentino dienai ir (ne visada)…
Nauji metai į mano gyvenimą visada įsiveržia kartu su nauju vėju. Neplaiksto tas vėjas nei užuolaidų, nei sijono aplink kojas, bet sujaukia mintis visada. Kaskart, nukrausčius Kalėdų vaišių stalą, krentu…
O dabar truputį atsitraukim į šalį nuo to beprotnamio, kuriuo artėjant šventėms pavirto daugelio iš mūsų gyvenimai. Darbai, reikalai, planai, lūkesčiai… Kad ir kaip besistengėm, kad šiemet Kalėdų laukimas būtų…
Kada prasideda Kalėdos? Ar jau dabar? Kol kiti kelia antakį ar gūžčioja pečiais, aš nepykstu, kad Kalėdų laukimas prasideda taip anksti. Mielai stabteliu prie spalvingų kompozicijų prekybos centruose. Kaskart išėjusi…
Tai kaip gi tas ruduo? Jaukus, tiesa? Ar viršutinėje spintos lentynoje jau susiradote pamirštą šiltą pledą, kuriuo gera apsikloti kojas vakarais? Ar jau apsivyniojate kaklą šaliku, bėgdami iš namų? O…
Ruduo man visada kvepėjo obuolių pyragais. Kava su moliūgų sirupu ir pienu. Voveraitėmis su grietinėle. Naujomis pradžiomis. Ir jaukiais vakarais. Tik šiemet ruduo atėjo kažkaip kitaip. Išskridę į saulėtus kraštus…
Štai atsakymas tiems, kurie klausia: ir kaip jos viską spėja?! Mes nespėjam. Tarp „spėti viską“ ir „nespėti nieko“ yra ištisa didžiulė praraja, todėl tikroji tiesa yra štai tokia – mes…
Kiek tik prisimenu, mano mama visada, paklausta, ko norėtų dovanų, ištaria tą patį atsakymą: „vaikai, man tikrai nieko nereikia, jūs patys man esate dovana“. „Taip nebūna!“, – stebėdavausi anksčiau. –…