SALDUMYNAI

Lygiai mėnuo iki Kalėdų ir aš pagaliau pradedu jausti, kad visas šis mano šventinis svaičiojimas, prasidėjęs dar spalį, galiausiai tampa visiškai teisėtas ir normalus. Surepetavusi keletą šventinių pyragų ir tortų,…

Tikiu, kad kartais daug žodžių nereikia. Juk būna, kad kartais, kai jų per daug, žodžiai tik sujaukia magiją. Todėl tyliai, tyliai, – tiesiog dalinuosi receptu ir linkiu visiems į širdis…

Kepiniai. Kvepiantys, jaukūs, pilni meilės. Man jie visada buvo, yra ir liks tai, ką gaminant širdis dainuoja džiugiausiai. Aš dievinu tą maišymo, plakimo, minkymo procesą, kartais mėgstu tyliai budėti prie…

„Sekmadieniai geri tiek, kiek saldūs“, – kažkas sąmoksliškai šnabžda man minčių kamputy. Ir aš, nors dar vakar buvau baisiausiai susipykus su savo kūnu, tiesiu ranką link keksiuko. Jis saldus, velniškai…

Tyliai juokiuosi, kad mano Kalėdos yra dabar. Pakuoju dėžes – tik ne dovanų, o dideles ir kartonines; ir perrišu jas ne kaspinėliu, o tvirtai klijuoju lipnia juosta. Kraustomės šiais metais…

Nors sveikas protas lyg ir bando man kuždėti, kad Kalėdoms ruoštis dar truputį per anksti, iki švenčių likusias dienas skaičiuoti pradėjau jau spalio viduryje. Tiesa ta, kad net ne pačios…

Ruduo gali būti skirtas kam tik norit, bet savaitgaliais – lai būna jis skirtas knygoms, arbatai ir sausainiams. Panašu, kad šįkart man pavyko suderinti visus tris. Laimė! Kai savaitės viduryje…

Nieko negaliu su savimi padaryt: „kreminis sūris“ mano galvoje visad nuskamba kaip „sūrio tortas“, šypt. Taip ir šįkart, – šįkart jis KARAMELINIS! Nes tortų niekad nebūna per daug. Nes save…

Neprisimenu, kada ir kaip atradau grietiniečius – gal jų receptą nužiūrėjau senose mamos receptų knygose, o gal pavadinimą pamačiau kepyklėlėje, užkabintą ant dailiais pyragėliais pripildyto pinto krepšelio. Kad ir kaip…

Žinot, ką pastaruoju metu veikiu? Laukiu. Kad ir kiek kartų sau priminčiau (kad ir kaip garsiai tuos priminimus sau kalbėčiau), gyventi „dabar ir čia“ su kiekviena diena tampa vis sudėtingiau,…

Apie Prancūziją svajojau ir gražiausiomis spalvomis ją mintyse piešiau nuo pat paauglystės. Todėl gali būti, kad prancūzų gyvenimo bei valgymo įpročius įsivaizduoju truputį kitaip nei yra iš tiesų; bet leiskit…

Tai pats paprasčiausias keksas – kvepiantis vanile ir sviestu, paruošiamas lengvai kaip dukart du, minkštas ir labai gardus. Man pats skaniausias, kol dar šiltas, su stikline pieno. Toks mažas šuolis…

Lygiai prieš metus tokiu metu mes jau dėjomės daiktus į lagaminus, lagaminus (ir dar dešimtį maišelių-dėželių) lyg kokį lego talpinom į automobilio bagažinę, ir tada – tada leidomės į kelią…

Yra dalykų, kurie niekad nepabosta, kurių niekad nebus per daug. Dalykų, kurie vi-sa-da džiugina. Pataisykit mane, jei klystu, bet obuolių pyragai rudenį – ir laimė, ir meilė! Viskas sutelpa juose,…

Tą liūdesį dėl kelionės į Kretą, kuri taip ir neįvyko atėjus karantinui, aš jau tikrai išliūdėjau. Kaip ir tikriausiai visi, netikėtai atsisveikinę su išvykom į svečius kraštus, atradau, kodėl tai…

Kol miškuose ir soduose vis dar noksta uogos, – vis dar truputį vasara, tiesa? Kelias dosnias saujas saldžių aviečių subėriau į grietininių keksiukų tešlą; jei mėgstate labai minkštus, drėgnus, purius…

Ši vasara buvo nekeptų sūrio tortų vasara! Nesuskaičiuočiau, kiek jų iškepiau iš viso, bet žinau, kad „Saulėtoje virtuvėje“ išsaugojau tris visiškai nuostabius sūrio tortų receptus: braškinį, citrininį, o dabar –…

Yra toks keistas laikas – dažniausiai rugpjūtį, obuoliams vis sparčiau nokstant, – kai suprantu: nors vis dar vasara už lango, bet jau štai ten, už ano kampo, už dar vieno…

Visai neseniai saulėtas virtuviukas atrado žodžių junginį „visi, visi“. Kas važiuos prie jūros, Jori? Visi, visi. Kas gyvens tam žaliam name, kurį dabar statom, Jori? Visi, visi. Kas išmėtė lego…

„Dar vyšnių?“, – klausimu sveikinuosi su vyru, kuris ir vėl namo grįžo pilnutėliu kibirėliu raudonų uogų. Nežinau, kokio jausmo mano balse daugiau: džiaugsmo, o gal nuostabos? Šiemet jų derlius toks…