Man atrodo, mes jau beveik išmokome gyventi truputį kitaip. Tolimų kelionių planus perkelti į netoliese esančius gražius Lietuvos pažintinius takus; maisto meniu planuoti bent savaitei į priekį, šypsotis akimis; mažą…

Tikiu, kad kartais daug žodžių nereikia. Juk būna, kad kartais, kai jų per daug, žodžiai tik sujaukia magiją. Todėl tyliai, tyliai, – tiesiog dalinuosi receptu ir linkiu visiems į širdis…

Kepiniai. Kvepiantys, jaukūs, pilni meilės. Man jie visada buvo, yra ir liks tai, ką gaminant širdis dainuoja džiugiausiai. Aš dievinu tą maišymo, plakimo, minkymo procesą, kartais mėgstu tyliai budėti prie…

„Sekmadieniai geri tiek, kiek saldūs“, – kažkas sąmoksliškai šnabžda man minčių kamputy. Ir aš, nors dar vakar buvau baisiausiai susipykus su savo kūnu, tiesiu ranką link keksiuko. Jis saldus, velniškai…

Tyliai juokiuosi, kad mano Kalėdos yra dabar. Pakuoju dėžes – tik ne dovanų, o dideles ir kartonines; ir perrišu jas ne kaspinėliu, o tvirtai klijuoju lipnia juosta. Kraustomės šiais metais…

Nors sveikas protas lyg ir bando man kuždėti, kad Kalėdoms ruoštis dar truputį per anksti, iki švenčių likusias dienas skaičiuoti pradėjau jau spalio viduryje. Tiesa ta, kad net ne pačios…

Ruduo gali būti skirtas kam tik norit, bet savaitgaliais – lai būna jis skirtas knygoms, arbatai ir sausainiams. Panašu, kad šįkart man pavyko suderinti visus tris. Laimė! Kai savaitės viduryje…

Nieko negaliu su savimi padaryt: „kreminis sūris“ mano galvoje visad nuskamba kaip „sūrio tortas“, šypt. Taip ir šįkart, – šįkart jis KARAMELINIS! Nes tortų niekad nebūna per daug. Nes save…

Kelionė į JAV buvo turbūt didžiausia avantiūra, į kurią kada nors leidomės. Metėm gerus ir stabilius darbus, susikrovėm didesnius už save lagaminus ir išvykom. Vietoj sėslaus pabuvimo Čikagoje nusprendėm pervažiuot…

Neprisimenu, kada ir kaip atradau grietiniečius – gal jų receptą nužiūrėjau senose mamos receptų knygose, o gal pavadinimą pamačiau kepyklėlėje, užkabintą ant dailiais pyragėliais pripildyto pinto krepšelio. Kad ir kaip…

Žinau, būtų naivu tikėtis, kad dar nesate atradę savo mylimiausio moliūgų sriubos recepto. Juk pats moliūgų sezono įkarštis! Tik paklausykit, ir tikrai išgirsit: apie ant viryklės kunkuliuojančius moliūgų sriubos puodus,…

Žinot, ką pastaruoju metu veikiu? Laukiu. Kad ir kiek kartų sau priminčiau (kad ir kaip garsiai tuos priminimus sau kalbėčiau), gyventi „dabar ir čia“ su kiekviena diena tampa vis sudėtingiau,…

Kiekvienas metų laikas žavus savo derliumi. Pilnais žandais ragavę vasarą, dabar namuose vis dažniau verdam sriubas, gaminam sotesnius pietus ir aromatingesnes vakarienes. Bulvės, morkos, cukinijos, salierai, burokėliai, moliūgai, svogūnai, česnakai……

Varškė – tas pieno produktas, kurį visada rastumėte mūsų šeimos šaldytuve, o varškėčiai – patiekalas, kurį kas savaitę sąžiningai įrašau į mūsų savaitės meniu. Skanu, paprasta, greita, su šypsena valgo…

Nėra patiekalo, kurio nepagardintų dosnus gabalėlis sviesto, – tikrai esu tą girdėjusi kažkokiame romantiškame prancūziškame filme. Taip pat ir su šia bulvių koše. Sviestas jai tinka ir patinka, bet bus…

Mažas vakarėlis lėkštėje! Nes kartais būtent taip norisi pradėti (ar pabaigti) dieną – mažais spalvingais užkandžiais, žadinančiais apetitą tiek savo spalvomis, tiek, žinoma, skoniais. Nors brusketų variantų galėtų būti tikriausiai…

Apie Prancūziją svajojau ir gražiausiomis spalvomis ją mintyse piešiau nuo pat paauglystės. Todėl gali būti, kad prancūzų gyvenimo bei valgymo įpročius įsivaizduoju truputį kitaip nei yra iš tiesų; bet leiskit…

Tai pats paprasčiausias keksas – kvepiantis vanile ir sviestu, paruošiamas lengvai kaip dukart du, minkštas ir labai gardus. Man pats skaniausias, kol dar šiltas, su stikline pieno. Toks mažas šuolis…

Prietarais gyvenime netikiu (ar bent jau labai stengiuosi netikėti), o štai liaudies išmintimi – kartais tikiu net labai. Pavyzdžiui, tikiu, kad „kaip šauksi, taip atsilieps“. Arba, kad „ta koja“ pradėtas…