pesto

Spalis buvo negailestingas ir, jei nuoširdžiai, aš džiaugiuosi, kad jis pasibaigė. Tyliai tikiuosi ir laikau sukryžiuotus pirštus, kad lapkritis būtų šviesesnis. Net jei dabar prabusčiau ir suprasčiau, kad pastarosios savaitės…

Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…

Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne…

Tą dieną, kai mano beveik aštuonių mėnesių sulaukęs Joris staiga nustojo valgyti, planavau pabaigti įpusėtą tekstą apie tai, ką jis valgo, kaip gerai jis valgo, ir kokias gudrybes esu atradusi…

Tai nujautė beveik visi. Kai pagaliau susikaupdavau kam nors išduoti, kokią paslaptį nešioju po širdimi, aštuoniais iš dešimties atvejų išgirsdavau: taip ir nujaučiau, taip ir žinojau! Buvo ir tų, kurie…

O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…