Tą dieną, kai mano beveik aštuonių mėnesių sulaukęs Joris staiga nustojo valgyti, planavau pabaigti įpusėtą tekstą apie tai, ką jis valgo, kaip gerai jis valgo, ir kokias gudrybes esu atradusi tiems kartams, kai aplink pasirodo besą kur kas įdomesnių dalykų nei mano tiesiamas šaukštelis su koše.
Tą dieną jis nustojo valgyti. Aš viriau košę po košės, tryniau vaisius, visą virtuvę pribarsčiau kruopų, į kriauklę sumečiau visus turimus šaukštelius – aš siūliau ir siūliau, galiausiai iš spintelės traukiau ir pirktinius stiklainėlius.
Tą dieną aš, žinoma, nepabaigiau teksto apie tai, ką Joris valgo, nes jis nebevalgė. Aš nebemačiau prasmės vardyti ir tų savo gudrybių, nes jos nebeveikė.
Dar visai neseniai rašiusi apie tai, kaip teisinga yra susimažinti lūkesčius auginant vaikus, tiesiog negalėjau iš rankų paleisti šaukštelio – negalėjau susitaikyti su tuo, kad mano vaikas nebevalgo. O juk valgė, valgė daug ir skaniai. Kas atsitiko? Kodėl aš to nesuprantu? Ar tai baigsis? Visa ta staiga užklupusi neviltis užgulė mano pečius taip skaudžiai – juk iš tiesų reikia labai nedaug, kad staiga pasijaustum esanti niekam tikus mama, kalta mama.
Taip, tai tiesa, labai sunku savo lūkesčius padėti į stalčių ar išmesti pro langą. Man tai tikrai sunku, nors aš uoliai stengiuosi.
Galbūt tada, kai man pagaliau pavyks, Joris vėl pradės valgyti. O kol kas atrodo, kad namuose mes kasdien išgyvename mažą karą, kuriame nėra nei vieno laimėtojo.
Kas gi ten sakė, kad motinystė labai rožinė, o pievoje risnoja vienaragiai? Ak, ne. Nebent paveikslėliuose, bet šitas tekstas – trupinėlis iš realios kasdienybės.
Skonis: 9/10. Pakankamai švelnaus skonio žuvis, traškios sėklos, lengvos šviežių daržovių salotos – tokiems patiekalams aš tikrai neabejinga. Pavasaris lėkštėje – ne kitaip!
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
6 komentarai
Atleiskit, bet jums – totalus supermamytės sindromas arba pamišimas tapus mama. Truputį susiturėkit gal, nes tikrai iš maisto blogo – tapo kasdieniu Jorio dienoraščiu – kuris įdomus tik jums pačiai.
Ačiū už nuomonę! Taip jau yra ir visada buvo, kad tinklaraštis – atspindys to, kuo gyvenu. Čia juk ir yra lyg viešas mano dienoraštis, papildytas receptais. Dabar, kai pagrindinis (ir man vis dar palyginti naujas, ir keliantis begalę emocijų) mano vaidmuo yra mama, natūralu, kad tų akimirkų iš motinystės yra labai daug 🙂 Tačiau receptų juk nė trupučio ne mažiau nei kada nors anksčiau, ir kiekvienas receptas visuose įrašuose yra ryškiai išskirtas; visus įrašus (tekstus) apie motinystę išskiru net pačiame pavadinime („Mamos dienoraštis”), kad tie, kuriems visiškai neįdomu, galėtų iškart šokti prie recepto 😉
Labai patinka mamos dienoraštis, dalinkitės ir toliau, tai gyva, tai gyvenimas, ir tai aktualu, ypač ir kitiems auginantiems vaikus. Kita, mano dukra „pradėjo” valgyti, kai suėjo 4 metai, tada supratau, kad pagaliau „pradėjo”! Valgyti „viską”.
Danute, ačiū! Tikrai dalinsiuos – juk visos tos mamos pasaulio akimirkos, džiaugsmai ir rūpesčiai yra būtent tai, kuo šiuo metu gyvenu labiausiai 🙂 Ačiū už palaikymą!
O as kaip tik labai laukiu ne tik jusu receptu, bet ir dienorascio uzrasu 🙂
Aiste, man labai smagu ir džiugu žinoti; giliai širdyje tikiu, kad rašau ne tik sau 🙂 Labai ačiū už palaikymą! 🙂