Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne kokie ohoho, bet visai paprasti, su kumpiu ir sūriu.
Mane žavi tai, kad jie geba žiūrėti vieni kitiems į akis. Nerūšiuoja vieni kitų į tuos, kurie kažko verti, ar priešingai. Nematuoja žmonių pagal jų drabužius, šukuosenas ar likutį banko sąskaitoje. Net per gyvenimą nuveikti darbai ir pasiekimai jiems nėra įdomūs – jie nesižvalgo į praeitį ir nesistengia savo žodžių apvelti dešimtimis poteksčių. Jie laiką leidžia su tuo, kuris yra šalia. Su tokiu, koks jis yra dabar. Ir sako tai, ką iš tiesų galvoja bei jaučia.
Ir jie tikrai negalvoja apie tai, ką žmonės pagalvos.
Mes turime iš jų mokytis drąsos. Drąsos būti savimi, su savo pomėgiais ir silpnybėmis. Nesijaudinti dėl to, ką žmonės pagalvos, nes 99 atvejais iš šimto, jie… nepagalvos. Jie galvos apie savo namus, vaikus, darbus, reikalus, pirkinių sąrašą, tetos gimtadienį, galiausiai – apie savo nesutvarkytus nagus, kuriuos skaudžiai gniauš į kumščius ir slėps bijodami to, ką pagalvosite apie juos. Tik štai kur bėda – taip smarkiai susirūpinę savimi, kitų mes nepastebime. Nepastebi ir mūsų.
Vaikai, priešingai, yra tokie stebinančiai atidūs. Mokantys atskirti emocijas, balso intonacijos. Visiškai nesirūpinantys tuo, kad jų palaidinė ne iš naujausios kolekcijos, o ant šortų klešnės – dėmė nuo ką tik valgytų nuvarvėjusių ledų. Jie tokie tikri; kada suaugusieji praranda tą tikrumą?
Vaikai tai moka: vietoje nesibaigiančio susirūpinimo jie renkasi džiaugtis, linksmintis ir matyti gražiąsias puses. Ir mes visi kažkada tą mokėjome, tik bėgant metams išbarstėme savo vaikišką mokėjimą besąlygiškai džiaugtis kiekviena diena.
Būti mama yra labai gera, nes gali susimažinti iki to mažo nuostabaus žmogučio ir žvelgti į pasaulį jo akimis. Nereikia daug laiko, kad suprastum, jog tas kartais užvaldantis perdėtas noras būti dideliu ir reikšmingu tik slepia baimes būti savimi – pažeidžiamu, silpnu, klystančiu, ne viską mokančiu ir žinančiu.
Šią vasarą skiriu buvimui savimi. Noriu būti drąsesnė. Nuoširdesnė ir tikresnė. Noriu semti pilnas saujas džiaugsmo – taip nuoširdžiai, kaip tą moka vaikai.
Pradėsiu nuo sumuštinių, šypt; nes nepaisant to, kad rytais mūsų namuose dažniausiai verda košė, sumuštinius aš labai mėgstu ir labai jų pasiilgau!
Ei, mielieji. Tegul būna ši vasara ypatinga!
Rausvą pietų dėžutę vaikams galite įsigyti: www.e-sauletavirtuve.lt
Skonis: 10/10. Bet gali būti ir vos 3/10, jei pasirinksite neskanius ar nekokybiškus produktus. Ruošiant sumuštinius ypač svarbu pasirinkti skaniausią duoną, gardžiausią kumpį, mėgstamiausią sūrį ir sultingiausius, saldžius, puikius pomidorus, traškius salotų lapus. Jei tą padarysite, garantuoju – sumuštinis bus vertas dešimtuko! Labai paprastas, bet labai gardus.
Sudėtingumas: paprasta kai dukart du.
Sumuštiniai su kalakutiena, sūriu ir pomidorais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 riekių juodos pilnagrūdės duonos
2 arb. š. pesto padažo
2 riekelių kalakutienos kumpio
2 riekelių fermentinio sūrio
4 griežinėlių pomidoro
4-6 salotos lapų
GAMINIMO EIGA
1. Duonos riekes perpjaukite per pusę.
2. Du duonos gabalėlius aptepkite pesto padažu. Ant jų dėkite kalakutienos kumpį, ant šio – sūrio riekeles, pomidoro griežinėlius ir salotos lapus. Galiausiai užvožkite kitais dviem duonos gabalėliais.
3. Sumuštinius lengvai paspauskite, suvyniokite į kepimo popierių, perriškite virvele ir sudėkite į pietų dėžutę.
