Tai nujautė beveik visi. Kai pagaliau susikaupdavau kam nors išduoti, kokią paslaptį nešioju po širdimi, aštuoniais iš dešimties atvejų išgirsdavau: taip ir nujaučiau, taip ir žinojau! Buvo ir tų, kurie nuojautomis neapsiribojo – jie jausdavosi įsitikinę situacijos rimtumu ne mažiau už mane, nors įrodymų tikrai turėjo kur kas mažiau nei aš. Per paskutinį pusmetį man teko suglumti daug daug kartų: ar čia tas magiškas švytėjimas prasimuša net pro išbertą veido odą? Ar čia tos suknelės nepakankamai plačios? O gal kažkas ant kaktos ištatuiravo, kol saldžiai miegojau: pasauli, aš laukiuosi!
Pasaulis tai nujautė. Galiausiai sužinojo. Tie, kuriems pasakyti nespėjau, pamatė patys – žinia, ateina momentas, kai net palapinės pločio suknelės nepadeda užmaskuoti pūpsančio pilvo. Dar ateina ir toks metas, kai maskuoti tiesiog nesinori. Taigi, nuo dabar tai jau visai vieša (ne)paslaptis – pasauli, mes laukiame. Ir ruošiamės dar šiek tiek palaukti, kol gyvenimas galutinai apsivers aukštyn kojomis.
Ant lentynos surikiuotos knygos. Darbo kalendoriuje – pildomas būtinųjų pirkinių sąrašas. Instagram‘e – vien meilučiai kūdikėliai ir nuostabiai mieli jų drabužėliai. Kieme už lango – intensyvūs statybų darbai, kad kuo greičiau galėčiau ištiesti kojas terasoje, o erdviame sandėliuke priparkuočiau pirmąjį beibio mersedesą. Ką ir bekalbėti, mamos tikriausiai supras, kokį pokyčių laiką dabar išgyvenu aš ir mudu abudu, laukdami trečiojo šeimos nario.
O buvo visko. Pirmuosius tris mėnesius, tiesą sakant, nesupratau, ką žmonės taip pakiliai vadina laukimo džiaugsmu. Tenesupyksta niekas, man net baisu taip sakyti, bet tos dvylika savaičių buvo panašesnės į laukimo kančią. Ištikimoji trijulė – pykinimas, silpnumas ir mieguistumas – neapleido nuo ryto iki vakaro. Maistas tapo nebemielas, o saldumynų skyrius parduotuvėse aplenkdavau iš tolo – subloguodavau vien pamačius anksčiau taip dievintų saldainių popierėlius. Mane gelbėjo tik bulvės (visais pavidalais) ir rūgštūs guminukai. Ir kuo daugiau miego, neįtikėtinai ilgos valandos miego.
Mane išgelbėjo ketvirtas mėnuo, kuriam įpusėjus pagaliau, pabudusi ryte, vėl norėjau pusryčių. Vėl galėjau ir norėjau šį tą nuveikti, išeiti pasivaikščioti, paskaityti knygą, pažiūrėti filmą, net gi kažką pagaminti! Ir – dėmesio, dėmesio – nebūtinai iš bulvių! Tuo metu praėjo ne tik pykinimas ir klaikus nuolatinis nuovargis, bet ir nurimo vidinės baimės. Sužinojo vis daugiau žmonių ir ėmiau sulaukti vis daugiau klausimų: kaip gimdysi, kur gimdysi, ar išsirinkot vežimėlį, ar žinai, kurie pampersai geriausi, kaip maitinsi, kaip auklėsi, ir taip be galo. Anksčiau būčiau nusigandusi, bet perkopus ketvirtą mėnesį ir artėdama prie penktojo, jaučiausi beveik visai rami. Nors daug atsakymų dar ir šiandien nežinau, bet viskas bus gerai. Gal kartais bus blogai, kartais bus sunku, bet šiaip, iš esmės – mes būsim puikūs tėvai, o mūsų beibis bus dar puikesnis.
Skaičiuodama mėnesius, aš dar nepasiekiau skaičiaus devyni, bet jau dabar suprantu štai ką – kūdikio laukimas būna įvairus. Paklausius aplink ar paskaičius, jis ima rodytis vien toks meiliai rožinis, kad net saldu. Mano mėnesiai buvo ir pilki, ir rausvi, ir visokie. Buvo ir sunkių dienų, kaip buvo ir laimės, tokios didelės, kai kojom vos lieti žemę. Sunku ir įsivaizduoti, kiek visko dar laukia priešakyje. Tik, kad ir kokia būtų ši diena ar kad ir koks būtų rytojus, laukimas mane išmokė štai ko – žiūrėti į priekį, o ne dirsčioti į vakar dieną. Dar išmokė neįtikėtino talento skaičiuoti laiką savaitėmis, bet dabar ne apie tai.
Dabar apie tai, kad šis mažas žmogeliukas – viena iš priežasčių, kodėl kaip niekad stengiuosi rasti aukso vidurį savo valgiaraštyje (ir visose kitose gyvenimo srityse, žinoma). Ir jei anksčiau tortai būdavo kas savaitę, dabar – tik ypatingomis progomis. Ir jei anksčiau pietums dažnai būdavo bet kas, dabar – kuo daugiau daržovių ir pavasario lėkštėse.
Spaghetti su cukinijomis ir avokadais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
150 g spaghetti
1 nedidelė cukinija
2 valg. š. žemės riešutų sviesto
1 česnako skiltelė
1 nedidelis avokadas
1 valg. š. citrinos sulčių
1 valg. š. pesto
2 valg. š. alyvuogių aliejaus
poros saujų tarkuoto kietojo sūrio
druskos, pipirų
200 g „Halloumi“ sūrio
Patiekti:
1 pomidoro
žiupsnelio sezamų sėklų
žiupsnelio lukštentų kanapių sėklų
GAMINIMO EIGA
1. Dideliame puode užvirkite žiupsneliu druskos pasūdytą vandenį. Sudėkite spaghetti ir išvirkite pagal instrukcijas ant pakuotės. Nepervirkite. Puodelį skysčio, kuriame virė makaronai, išsaugokite, o likusį nupilkite, makaronus nusunkite ir nusausinkite. Suberkite į dubenį.
2. Į tą patį dubenį suberkite plonomis ilgomis juostelėmis sutarkuotą ar supjaustytą cukiniją.
3. Kol makaronai verda, paruoškite padažą. Maisto smulkintuvu iki vientisos masės susmulkinkite žemės riešutų sviestą, česnaką, avokadą, citrinų sultis, pesto padažą, alyvuogių aliejų. Įmaišykite sūrį, pagardinkite druska ir pipirais pagal skonį.
4. Paruoštą padažą sudėkite į dubenį su karštais makaronais ir cukinija. Išmaišykite, kol padažas tolygiai pasiskirstys. Jei reikia šiek tiek suskystinti padažą, įpilkite skysčio, kuriame virė makaronai.
5. Įkaitinkite keptuvę, įpilkite į ją šlakelį aliejaus. Dėkite riekelėmis supjaustytą „Halloumi“ sūrį. Kepkite iš abiejų pusių po 1-2 minutes, kol bus gražios auksinės spalvos. Išimkite iš keptuvės ir nusausinkite riebalų perteklių popieriniais rankšluosčiais.
6. Į lėkštes paskirstykite makaronus, ant viršaus padalinkite kepto sūrio riekeles. Pagardinkite keliais pomidorų gabalėliais, sezamų sėklomis, lukštentomis kanapių sėklomis.
Šaltinis ir įkvėpimas: Half Baked Harvest
11 komentarai
O taip smalsu buvo, ar atsiras šitas įrašas bloge anksčiau, nei atsiras mažas žmogutis. Sveikinu, Asta! Ir linkiu, kad tas džiaugsmingo laukimo laikas dabar lankytų kasdien 🙂
Ačiū ir už receptus. Mūsų beibis akivaizdžiai ir labai rimtai nusprendęs, kad mama turi tapti vegetare, tai tokios daržovinės idėjos labai laukiamos 🙂
Violeta, ačiū už sveikinimus! 🙂 Lengvo ir džiugaus likusio laukimo ir tau, ir neišsenkančios fantazijos kuriant gardžias vegetarines idėjas, kurios patiktų tiek tau, tiek beibiui 😉
Kokia nuostabi zinia, Asta!!! Didziausi sveikinimai!!!! Graziausi linkejimai!!!:)
As taip pat laukiuosi ir net juokas eme skaitant..atrode, kad mano rasyta:D as lygiai taip pat, norejau tik miego, bulviu ir rugsiu dalyku. apie saldumynus negalejau net pagalvoti…bet pirmi trys menesiai praejo ir beveik viskas grizo i savo vietas. Tik sustiprejo atsakomybes jausmas..ka valgau, ar pakankamai judu, ar nepervargstu, ar pakankamai geriu….:)
Esu tikra, kad busi nuostabi mama! tad sveikinu dar karta ir linkiu grazaus ir ramaus laukimo!
Simona, labai ačiū už sveikinimus! Tokius pat didelius ir nuoširdžius sveikinimus bei linkėjimus siunčiu ir aš atgal! 🙂
Nusijuokiau balsu, perskaičiusi, kad ne aš viena, pasirodo, buvau tapusi didele bulvių gerbėja! Bulvės, žinoma, gerai, bet tikrai nuostabus jausmas, kai pagaliau vėl galima mėgautis (!) įvairiu maistu bei skoniais 🙂
Kaip viska suprantu! As ir negaliu suprast koks dziaugsmas tie 3 menesiai pirmieji! ? Joks maistas nedziugina, megstama kava pavirto i nemegstama ir dar daug kitu nemaloniu pokyciu su maistu… bet kuo toliau tuo smagiau! Pilvas dabar jau pirmas uzeina i namus, i svecius ? Tad pati gyvenenti laukimu sveikinu ir Jus! ❤
Inga, ačiū, sveikinu ir aš! Kiek daug čia mūsų, laukiančių, labai smagu 🙂
Pilvas, pirmasis užeinantis į svečius ar namus – o taip, čia visiška realybė, sutinku, maniškis irgi jau visur veržiasi pirmas! 😀
Asta, kaip dziugu, kad sauleta virtuve atgijo. Ir ne bet kaip, o su puikiais receptais ir dar puikesnemis naujienomis!!! Labai labai dziaugiuosi ir sveikinu! O is komentaru matosi, kad nestukes pirmosios suskubo parasyti 🙂 ir as nesiojuosi pilvely mazyli! :)) musu pirmieji menesiai irgi buvo itin komplikuoti ir su visais malonumais 🙂 na bet jie praejo ir dabar jau galim dziaugtis vis labiau pupsanciu pilveliu :))
Loreta, ačiū! Sveikinu ir aš, labai nuoširdžiai! Labai gražus tas laukimo metas išties, kai pirmieji mėnesiai jau praeity 🙂 Ir pūpsantis pilvelis – labai gražu ir miela. Būtinai džiaukitės kiekviena diena! 🙂
Labai džiaugiamės ir sveikiname!!! Kiekvienas etapas savaip įdomus, smagus, sunkus, linkime atrasti ir prisiminti tik džiaugsmo akimirkas ir lauksime pirmojo susitikimo įspūdžių 🙂
Dovile, labai ačiū dar kartą už sveikinimus! 🙂 Tikra tiesa – visi etapai labai skirtingi. Dabar, būdama jau toli gražu ne pirmajame etape, lygiai taip pat rasčiau dėl ko padejuoti, bet tiesa ta, kad dabar yra jau kur kas daugiau jėgų džiaugtis tik gražiais dalykais, o tie, kurie ne tokie gražūs, lengvi ar sklandūs, dažnai yra sėkmingai nustumiami į antrą, trečią ar vienuoliktą planą 🙂
Sveikinu 😉