Saulė ar lietus, vėjas ar audra, mes vis ištaikom progą užsikurti grilį. Vasara amžinai nesitęs (geriau dar neskaičiuokim, kiek jos dienų beliko), tad būtent dabar – geriausia proga išbandyti dar…
Laimė gyvena smulkmenose – net ir pomidoruose! Ar žinojote, kad mums tokie įprasti, kasdieniški pomidorai yra gausūs ne tik įvairių maistinių medžiagų bei vitaminų, bet ir laimės hormonu vadinamo serotonino?…
Brusketos! Spalvingos, traškios, gardžios, šventiškos, o tuo pačiu – visai paprastos ir tikrai labai lengvai paruošiamos. Šįkart mano lėkštėje susitiko trys skoniai: su pesto, spalvingais pomidoriukais ir rūkyta burata; su…
Mano planai Velykų stalui nei labai dideli, nei visai maži: marginsim su saulėtu virtuviuku kiaušinius, kepsiu tortą ir mielinę pynę, gaminsiu keletą užkandžių ir pikantiškus vaflius šventiniams pusryčiams. Daugeliu receptų…
Būna picų, kurioms paruošti reikia kelių parų, būna tokių – kurioms pakanka vos pusvalandžio. Apie tikrą picą, prilygstančią Neapolyje kepamoms, aš jau pasakojau šiek tiek anksčiau. Ji nuostabi nuo pirmo…
Šiaip jau aš vasaros žmogus – kadaise Egipte, liepos vidury pleškinant 45 laipsniams, mes vaikščiojom aplink piramides pamiršę kepures nuo saulės (niekad taip nedarykit) ir nejautėm jokio nepatogumo. Kitais metais,…
Už lango – saulė ir mažasis savaitgalis, ant stalo – lepūniški ir labai gardūs pusryčiai! Gyvenimas yra skanus, gražus, ir dar – gyvenimas yra kupinas draugysčių! Pradedam nuo recepto, o…
Visai lengva savo gyvenimą įsprausti į begalę „niekada“: niekada nedarysiu, nesakysiu, nesirengsiu, nevalgysiu… Ar suskaičiuotumėt, kiek kartų šitaip klydot? Galėčiau stebėtis savimi, kad vis tik vairuoju automobilį, dėviu siaurėjančius džinsus,…
Dėl sekmadienio pusryčių jau seniai nekyla klausimų – blynai arba vafliai, vafliai arba blynai. O štai kalbant apie pietus, kada gi daugiau juos ruošti neskaičiuojant tiksinčio laiko, jei ne lėtomis…
Visada buvau miesto vaikas. Gimiau mieste, užaugau, ėjau į mokyklą, kas mėnesį vykdavau į biblioteką, išsiruošdavau į pasivaikščiojimus – mano gyvenimas vyko labai riboto dydžio miesto burbule. Tik vasaros buvo…
Kai tingu gaminti, o gaminti vis tiek reikia (nes valgyti taip pat reikia), darau visokius šakar-makar. Dažniausiai tiesiog iš to, ką randu šaldytuve. Tokios dienos labai į gera – ištuštėja…
Spalis buvo negailestingas ir, jei nuoširdžiai, aš džiaugiuosi, kad jis pasibaigė. Tyliai tikiuosi ir laikau sukryžiuotus pirštus, kad lapkritis būtų šviesesnis. Net jei dabar prabusčiau ir suprasčiau, kad pastarosios savaitės…
Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…
Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne…
Tą dieną, kai mano beveik aštuonių mėnesių sulaukęs Joris staiga nustojo valgyti, planavau pabaigti įpusėtą tekstą apie tai, ką jis valgo, kaip gerai jis valgo, ir kokias gudrybes esu atradusi…
Tai nujautė beveik visi. Kai pagaliau susikaupdavau kam nors išduoti, kokią paslaptį nešioju po širdimi, aštuoniais iš dešimties atvejų išgirsdavau: taip ir nujaučiau, taip ir žinojau! Buvo ir tų, kurie…
O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…