sausainiai

O būna kartais taip, kad net negali pagalvot apie rytojų. Nes šiandien taip gera, kad norisi čia pasilikti amžinai. Ar bent jau truputį ilgiau nei tos skurdžios valandos, prabėgančios kaip…

Kad ir kaip būtų gaila, liūdna ir kartais net pikta, kartais geri norai lieka.. gerais norais. Dideliais norais, beprotiškais ir svaiginančiais. Norais. Neapčiuopiamais ir neįgyvendintais, vis dar. Net juokinga prisiminti,…

Viena mano bendradarbė, sėdinti kabinete priešais mane, turinti labai gražius plaukus ir mėgstanti paskęsti jos ausinėse skambančioje muzikoje, šiandien jau antrą ar net trečią kartą manęs paklausė, nutaisiusi mielas akeles…

Atrodo, po truputį ateina pavasaris. Vis dar truputį nedrąsiai, tačiau saulės spinduliai kartais išlenda iš už debesies. Melsvai nuspalvina dangų. Ir švelniai paglosto žandą. Priverčia lūpų kampučius pakilti. Ir sušildo…

Būna pasaulyje dalykų, kuriuos žinai iš karto. Akimirksniu. Sriuba ar pyragas? Pyragas! Ledai vaniliniai ar šokoladiniai? Vaniliniai! Džinsai ar sijonas? Džinsai! Vasara ar žiema? Vasara vasara vasara!!! Plikyti sausainėliai…? Taip…

Lazda turi du galus, girdėjau ne kartą sakant. Ir pati ne kartą sakiau. Nes vis tik teisybė. Tikriausiai kiekvienas gyvenimo siurprizas ar prizas turi ir kitą pusę. Nes gyvenimas nėra…

Koks yra Tavo vaikystės skonis? Aš prisimenu močiutės bulvines bandeles. Panašias į bulvių plokštainį, tačiau ne bulvių plokštainį (mūsų kieme vadinamą tiesiog kugeliu). Tai būdavo plonytis bulvių plokštainis, vienas pats…

Jei labai nori, tai reikia. O jei labai nenori – nereikia. Viskas taip paprasta, jei būtų tik norai. Jei išbrauktume visus „reikia”. Jei užsimerktume prieš „turiu” ir į šalį nustumtume…

Jau keletą metų mes turime vieną gražią tradiciją. Metų pabaigoje (ar naujų pradžioje) imame popieriaus lapus ir juodu ant balto išdėstome visus mažus ir didelius savo Metų Tikslus. Siekius, svajones,…

Saldžiai miegoti iki pusės dvylikos ir vis dar tingėti keltis iš šiltų patalų. Skaityti ne konspektus, tačiau grožines knygas. Neskaičiuojant laiko. Žiūrėti kalėdinius filmus su visada laiminga pabaiga. Mėgautis neįtikėtinais…

Skaičiuoju dienas. Sudarinėju sąrašus ir planuoju planuoju…. Mintyse rašau atvirukus ir kuriu palinkėjimus tiesiai iš širdies. Pirštų galais beveik liečiu svajones ir nesakysiu kur slepiu dovanas nuo smalsiausių. Ar yra…

Rytoj gruodžio pirmoji. Už lango tikra – šalta ir balta – žiema, o rankose puodelis garuojančios arbatos. Teliko nuplėšti visai nedidelį pluoštelį kalendoriaus lapelių, ir galėsime vieni kitus sveikinti sulaukus…

Ploju sau katučių ir tyliai pasislėpus gėriuosi kalneliu dovanų, jau nupirktų Kalėdoms. Ne, tai dar ne viskas – dar laukia glėbį malonių akimirkų atnešiantis pakavimo idėjų generavimas, pats pakavimas, atvirukų…

Nes kartais gyvenimas paprasčiausiai būna per trumpas. Kad bijotum, užuot pakėlęs akis tiesiai į tą grėsmę. Tu stipresnis už ją. Kad dvejotum, užuot paklausęs širdies (ar proto) balso. Viskas daug…

Kartais man nesiseka savęs apgaudinėti. Kartais man nepavyksta surasti trinkuko ir ištrinti juodų eilučių iš languoto popieriaus lapo. Būna akimirkų, kai šypsausi ir jaučiu, kaip viduje, kažkur giliai giliai, atitrūksta…

Ruduo. Rugsėjis. Rusvais lapais nukloti siauri šaligatviai, vėjo gūsiai palaiduose plaukuose, šiltos kojinės ir puodeliai garuojančios arbatos. Žvilgsnis pro langą į rūstų dangų, liūdną dangų, verkiantį dangų. Vakar buvo taip…

Taip, karšta, aš žinau. Taip, labai karšta. Jau girdėjau, kad sunku net vietoje ramiai išsėdėti, ką bekalbėt apie kažko veikimą. Girdėjau. Kaip ir tai, kad jau pabodo. Kad kasryt pykstiesi…

Pažaiskim. Devynios raidės. Jį mėgsta visi – maži ir dideli. Vieni gali suvalgyti vos trupinėlį, kiti – gal net puskilogramį, tačiau mažai kas jo atsisakytų prie puodelio kavos. Devynios velniškai…

Kartais būna taip gerai, kad nelieka žodžių išreikšti tam jausmui. Norisi lyg ir šaukti visam pasauliui iš laimės, lyg ir šokinėti lig dangaus, lyg ir pasislėpt nuošaliam kamputy ir… apsiverkt…

Tyliai slenka laikas, nepalikdamas pėdsakų ir pranykdamas taip, lyg jo niekad nebūtų buvę. Žiemas keičia pavasariai, o net nespėjus jais atsidžiaugt visa širdim, prisiuostyt vyšnių žiedų iki galvos apsvaigimo, į…