Visada buvau miesto vaikas. Gimiau mieste, užaugau, ėjau į mokyklą, kas mėnesį vykdavau į biblioteką, išsiruošdavau į pasivaikščiojimus – mano gyvenimas vyko labai riboto dydžio miesto burbule. Tik vasaros buvo…
Apsidairiau po savo saulėtą virtuvę ir supratau, kad paskutiniu metu tapo saldu saldu, kur dairaisi. Ir ne veltui – juk šitiek progų atnešė pavasaris! Ir dar ne vieną atneš, tyliai…
Skaičiuoju dienas. Iki vasaros. Iki mažylio krikštynų. Iki kiekvieno suplanuoto žygio. Iki rudens ir mūsų atostogų. Skaičiuoju ir vis niukteliu sau į šoną – pažadu negyventi vien laukimu, nešuoliuoti tarp…
Kai tingu gaminti, o gaminti vis tiek reikia (nes valgyti taip pat reikia), darau visokius šakar-makar. Dažniausiai tiesiog iš to, ką randu šaldytuve. Tokios dienos labai į gera – ištuštėja…
Jei man tektų rinktis – tradicijos ar modernūs vėjai – prie Kūčių stalo aš nė nemirktelėjusi pasirinkčiau tradicijas. Neįsivaizduoju jo be močiutės virtų pyragėlių su raudonomis uogomis; be mūsų, šeimos…
Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…
Kažin, kiek kartų žmogui reikia pamėginti būti kažkuo kitu, kad suprastų, jog tikrieji džiaugsmai, savęs realizavimas, pilnatvė ir harmonija laukia tame kelyje, kuris yra skirtas TAU? Bandymas būti kažkuo kitu…
Šią kelionę planuoti pradėjome prieš kokius septynerius metus – tada pirmą kartą garsiai ištarėme, kad norime automobiliu pasiekti Kroatiją, o aš nieko nelaukus puoliau naršyti internete, kas ir kaip. Bet…
Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne…
Tą dieną, kai mano beveik aštuonių mėnesių sulaukęs Joris staiga nustojo valgyti, planavau pabaigti įpusėtą tekstą apie tai, ką jis valgo, kaip gerai jis valgo, ir kokias gudrybes esu atradusi…
Kartais prireikia laiko pačioms paprasčiausioms tiesoms atrasti. Kaip kad štai: laimė priklauso nuo daiktų, tiksliau, nuo jų skaičiaus. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau vietos lieka laimei. Pavasarinis tvarkymasis įsibėgėja. Pirmoji…
Kol Joris miega terasoje, vis dar įsuptas į savo kailinį apklotėlį, aš bandau įkvėpti pavasario. Palto kišenėje slėpdama sužvarbusias rankas, skruostais gaudau tuos kuklius saulės spindulius, kurie pro langą atrodo…
Kartais man atrodo, kad aš visada – visada visada! – tarp maisto tinklaraštininkų liksiu tik saldumynų mergaite. Puikiai suprantu, kaip tai atsitiko; kažkada „Saulėta virtuvė“ buvo visiškai neatsiejama nuo tortų,…
Metai dar tik prasidėjo, bet labai gerai jaučiu – jie tikrai nebus tokie, kokius sau žadėjau naujųjų naktį. Šią akimirką gal net truputį pavydžiu tiems, kurie šiais metais pasižadėjo sau…
Grikiai! Grikiai. Grikiai… Tą anekdotą žino tikrai visi. Gal dėl to, kai prieš dvejus metus į darbą kasdien atkeliaudavau su pietų dėžute, pilna grikių, man labai sunkiai sekėsi įtikinti kolegas,…
Kiekvienais metais be proto laukiu švenčių, tačiau lygiai taip pat lyg koks lengvumas užplūsta, kai jos praeina – pasitikus naujus metus, jaučiuosi gavusi baltą popieriaus lapą, spalvotus pieštukus ir progą…
Puikiai prisimenu, kad šią sriubą viriau pačiomis paskutinėmis liepos dienomis. Skaičiavau dienas iki rugpjūčio 5-osios, iki lemtingo pilnų 37 savaičių nėštumo termino; visos, kurios kada nors laukėsi ar laukiasi dabar,…
Turiu vieną problemą. Nežinau, ar ją taip galima vadinti, bet – kartais man labai sunku kalbėti apie dalykus, kuriais džiaugiuosi ir didžiuojuosi; apie dalykus, prie kurių ilgai ir nuoširdžiai dirbau;…
Prieš kurį laiką man į rankas pakliuvo citata – viename kavinių tinkle, įsigydamas puodelį kavos, gali ištraukti ir vieną iš kortelių su tau skirtais dienos žodžiais – ir man tie…
O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…