Geriausios akimirkos neretai nutinka ant žemės (tą labai gerai supras mamos; nors aš pati visada, kiek tik save prisimenu, mielai susirangydavau ne ant sofos, o šalia jos, šypt). Ši nuotraukoje…
Trims dienoms pabėgti iš namų buvo geriausia mintis, kokia tik galėjo kilti. Ryga man visada skambėjo kaip tolimesnis miestas nei iš tiesų yra, – pasirodo, vos kelios valandos, ir mes…
Norėčiau pasakyti, kad mūsų sekmadieniai vis dar yra tobulai lėtos dienos, tačiau pradėjus dirbti sau, daug pokyčių įvyksta per vieną dieną – tiesą sakant, jie ateina kartu su tuo sprendimu,…
Skaičiuoju paskutines valandas. Jų liko daugmaž 24, lygiai para. Jei per tas valandas reikėtų sutvarkyti namus ar iškepti pyragą, ar išmokti mintinai kokį eilėraštį – sakyčiau, juokų darbas. Bet šiandien…
Štai atsakymas tiems, kurie klausia: ir kaip jos viską spėja?! Mes nespėjam. Tarp „spėti viską“ ir „nespėti nieko“ yra ištisa didžiulė praraja, todėl tikroji tiesa yra štai tokia – mes…
Man patinka Moters diena. Patinka, kad tą dieną gatvės ir namai prisipildo spalvų ir sužydi gėlėmis. Patinka, kad miesto gatvėse, ant šaligatvių ir mažiausiuose skersgatviuose ar aikštelėse vietą randa žmonės…
Tą savaitę tarp Kalėdų ar Naujųjų mintyse, lyg koks filmas, sukasi praėjusių metų prisiminimai ir ateinančių pasižadėjimai sau. Kartais nubrauki ašarą, kartais darkart iš naujo sukrykšti iš begalinio džiaugsmo –…
Nuo rytojaus. Nuo pirmadienio. Nuo gimtadienio. O gal… gal verčiau nuo Naujų metų. Nežinau, kaip Jums, bet man motyvacija iš aplinkos visada reiškia labai daug. Įkvėpimo semiuosi iš žmonių, daiktų,…
Aš netikiu tais, kurie sportuoja septynias dienas per savaitę ištisus metus. Netikiu tais, kurie valgo sveikai kiekvieną mielą dieną, dvidešimt keturias valandas per parą, be jokio suklupimo ar nuolaidžiavimo savo…
Keistos tos moterys, dievaži. Užvakar pasijaučiau nepatogiai – vos įtilpau į pėdkelnes, o einant šlaunys nepatogiai trynėsi viena į kitą. Anksčiau tai visada būdavo lemtingas ženklas (Asta, susiimk!), o dabar?…
Dar šiek tiek apie sveikesnius pasirinkimus. Aš tikiu, kad naminis tortas visada yra kur kas sveikesnis nei tas, iš parduotuvės. Tikiu, kad keksiukai, kurie kyla jūsų pačių orkaitėje, net į…
Kai vis dar kartais sulaukiau klausimų, kodėl aš neberašau tinklaraščio, nori nenori kyla klausimas – gal tokių, vis įsijungiančių ir patikrinančių, yra daugiau? Galbūt tik aš viena galvoju, kad kai…
Iššokau parašiutu iš keturių kilometrų aukščio. Apsilankiau požiūrio plėtimo seminare. Leidausi į 35 kilometrų žygį pėstute per rudens nuspalvintą Nemuno vingių parką. Vis bandau save atrasti iš naujo: nueituose kilometruose,…
Kaip čia taip yra, klausiu savęs, už žando jausdama maloniai tirpstantį šokolado gabalėlį, kad mintys apie sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos naudą aplanko būtent tokiomis akimirkomis? Pavyzdžiui, kai jau esu…
Nors mano atmintį vargiai pavadintum bent pusėtina, kartais iš tolimiausių užkaborių ima ir iškyla koks netikėtas prisiminimas. Štai šiandien kažkodėl prisiminiau paauglystę ir savo tvirtus planus ateityje turėti namą su…
Retkarčiais manęs paklausia, kas nutiko „Saulėtai virtuvei“? Kodėl aš nerašau? Aš gūžteliu pečiais. Nežinau. Kartais taip ateina pabaigos, tyliai ir lėtai. O kartais pasirodo, kad tai tebuvo pauzė, po kurios…
Tai tikriausiai nėra taip jau nuostabu: kai vieną dieną garsiai ir viešai paskelbi, kad laikas pradėti gyventi kitaip, nereikia ilgai laukti bumerangu grįžtančio klausimo: o kaip gi sekasi? O kaip…
Jau kažkada rašiau apie tai, apie ką susimąstau vis dažniau. Apie tai, kad kiekvienos moters gyvenime išaušta ta pragaištinga (o gal tiesiog lemtinga?) diena, kai supranti: viskas jau nebe taip…
Visą gyvenimą žinojau ir jaučiau, jog esu namų žmogus. Galbūt kartais perfekcionistė, o kartais šiek tiek darboholikė, bet visada po darbų labiausiai trokštanti vykti namo. Ir kai artėjant savaitgaliui visi…
Geros dienos prasideda skaniais ir teisingais pusryčiais. Niekam ne paslaptis, kad per dvidešimt septynerius metus mano ryšys su maistu buvo visoks: buvau ir susipykus su juo, ir jį įsimylėjus; buvau…