Kaip čia taip yra, klausiu savęs, už žando jausdama maloniai tirpstantį šokolado gabalėlį, kad mintys apie sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos naudą aplanko būtent tokiomis akimirkomis? Pavyzdžiui, kai jau esu įpusėjusi didžiausią plytą šokolado. Pavyzdžiui, kai visai netyčia išsuku iš kelio į prekybos centrą, kad į pirkinių krepšelį visai netyčia įkristų gabalas medaus torto. Pavyzdžiui, kai pajaučiu save varstant visas virtuvės spintelių dureles iš eilės, kol galiausiai suleidžiu dantis į bet ką, ką pavyksta rasti – ar tai būtų duona, ar sausainiai, ar silkė.
Va būtent dabar jaučiu tą aplankantį įkvėpimą gyventi sveikiau, maitintis teisingiau. Būtent dabar, tiesdama ranką į dar vieną gabalėlį šokolado, matau save daržovių ir vaisių skyriuose, gaminančią sveikuoliškiausius patiekalus, mandagiai atsisakančią sausainio ar torto, vakarais besileidžiančią į ilgus pasivaikščiojimus, o ne ilgam vakarui įkrentančią į minkštą sofą.
Aš sakau žmonėms, kad neturiu laiko. Neturiu laiko rašyti blog‘o, gaminti kažką naujo, fotografuoti, skaityti, sportuoti ar dar kažką veikti. Bet tiesos sau akimirkomis suprantu: galbūt aš turiu labai daug laiko nieko neveikimui. Galbūt per daug laiko.
Tą laiką, vietoje pasivaikščiojimų, aš skiriu šokolado valgymui. Ir staiga jo nelieka niekam kitam. Nieko kito ir nesinori, kai baigi sudoroti antrą šimtą gramų, jei jau kalbam atvirai.
Įtariu, kad ne aš viena taip jaučiuosi – pasaulyje yra šimtai ir tūkstančiai merginų, kažkada susipykusių su maistu, jaučiančių to konflikto pasekmes iki šiandien, nesvarbu, kiek metų būtų praėję: vieneri ar dešimt. Su tuo reikia išmokti gyventi. Tik velniškai, velniškai sunku.
Aš sau pažadu šviesų rytojų labai dažnai. Jis išaušta ir aš stengiuosi iš visų jėgų. Nesigriebiu nei šiaudų, nei dietų – tiesiog įkalbu save maitintis teisingai ir taisyklingai. Taip, kaip drąsiai galėčiau nugyventi visą gyvenimą, sveika ir laiminga. Bet visada gyvenime – ar, konkrečiau, visada savaitėje, – ateina ta lemtinga diena, kai mano pastangos sugriūva it kortų namelis. Ir taip visada. Statau sunkiai, ilgai ir atidavusi visą dėmesį bei pastangas. O sugriūva per akimirką.
Aš nesiskundžiu. Aš net nepykstu ant savęs. Aš tik tūkstantąjį kartą save įkalbu, kad visi nauji rytai yra naujos pradžios, naujos galimybės ir nauji iššūkiai. Jei neįveikiau vakar, kas galėtų pasakyti, kad neįveiksiu ir šiandien? Juk labai gali būti, kad imsiu ir įveiksiu.
Bananinis ispaninio šalavijo sėklų (Chia) pudingas su karamelizuotais obuoliais
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
1 vidutinio dydžio banano
3/4 puodelio (185 ml) kokosų pieno
žiupsnelio cinamono
1 valg. š. medaus
3 kupinų valg. š. (40 g) ispaninio šalavijo sėklų (Chia)
Viršui:
1 valg. š. sviesto
1 didelio obuolio
1 arb. š. cinamono
2 valg. š. rudojo cukraus
GAMINIMO EIGA
1. Bananą, kokosų pieną, cinamoną ir medų elektkriniu trintuvu sutrinkite iki visiškai vientisos masės.
2. Suberkite ispaninio šalavijo sėklas ir gerai išmaišykite, kad jos tolygiai pasiskirstytų plakinyje.
3. Uždenkite indą maistine plėvele ir palaikykite šaldytuve kelias valandas ar per naktį, kol sėklos išbrinks.
4. Bananinį ispaninio šalavijo sėklų pudingą paskirstykite į 2 stiklines.
5. Paruoškite obuolius. Keptuvėje ištirpinkite šaukštą sviesto. Suberkite kubeliais pjaustytą obuolį, cinamoną ir rudąjį cukrų. Maišydami kaitinkite virš vidutinio dydžio ugnies, kol obuoliai taps auksinės spalvos ir gražiai karamelizuosis. Šiek tiek atvėsinkite.
6. Obuolius paskirstykite į stiklines ant pudingo. Patiekite.
3 komentarai
Nuostabiai skanu, ačiū!!!
Labai nemegstu kokoso pieno! Kuom galima pakeisti? Aciu!
Renata, iš esmės galite pakeisti bet kokiu mėgsta augaliniu ar neaugaliniu pienu 🙂