Nors mano atmintį vargiai pavadintum bent pusėtina, kartais iš tolimiausių užkaborių ima ir iškyla koks netikėtas prisiminimas. Štai šiandien kažkodėl prisiminiau paauglystę ir savo tvirtus planus ateityje turėti namą su laiptais; ne bet kokiais, o stikliniais ir dar šviečiančiais. O po tais stiklais dar ir augalų turėjo būti, ir akmenukų paberta. Daugiau nei keistas dabar atrodo toks vaizdinys, bet tada, puikiai prisimenu, pasakojau apie tai išsijuosus mamai, o ji juokėsi. Mama, prisimeni? Tai buvo tikriausiai prieš kokius penkiolika metų…
Planai planais, bet tikrame gyvenime čia ir dabar viskas yra kiek kitaip: augalai mano rankose vis dar tik džiūsta arba pūva, o mūsų namai yra vieno aukšto. Bet kita vertus, viskas yra dar geriau nei tie stikliniai laiptai.
Nežinau, ar čia tos nostalgiškos gimtadienio nuotaikos, ar kas, bet ėmiau ir pradėjau skaičiuoti metus atgal. Maži ir didesni dalykai jau seniai paskendę laiko migloje, tačiau kai viską sau išvardinu garsiai, turiu pripažinti: koks laimingas ir gražus yra mano gyvenimas! Ir – tai akivaizdu – pastarieji metai man dovanojo labai daug.
Prieš ketverius metus, kai buvau visai neseniai atšventusi 24-ąjį gimtadienį, per dvi akimirkas nusprendėme leistis į kelionę į kitą pasaulio kraštą. O ten, kitame pasaulio krašte, dar ir apsivilkau nuotakos suknelę, žadėdama mylėti amžinai. Ar tada, per tas dvi akimirkas, galėjome priimti dar beprotiškesnį sprendimą ir patirti dar laimingesnį gyvenimo nuotykį? Kažin.
Po metų, būdama 25-erių, sutikau Violetą. Mačiau ją pirmą kartą, visiškai jos nepažinojau, bet tai ji man pirmą kartą garsiai pasakė žodį „knyga“. Jausdama rankinėje saugiai gulinčią vizitinę kortelę, iš renginio Vilniuje į Kauną važiavau su ūžiančiu minčių sūkuriu galvoje. Man rodos, jau tos kelionės metu pradėjau mintyse kurti sąrašą skanėstų, kuriuos norėčiau sudėti į savo saldžios knygos puslapius…
Praėjo bene lygiai metai nuo to lemtingo susitikimo ir, būdama 26-erių, dalyvavau jau kitame renginyje. Šįkart jis vyko Kaune; šįkart tai buvo mano „Saulėtos virtuvės saldumynų knygos“ pristatymas. Dar dabar puikiai prisimenu tą lapkričio vakarą, savo mėlynai juodą languotą suknelę, sunkiai suvaldomą jaudulį, artimų žmonių palaikymą, glėbius gėlių ir save, lyg stebinčią viską iš šalies. Aš sunkiai galėjau patikėti tuo, kas vyksta, o kažkuriuo momentu nuo plačios šypsenos man ėmė mausti skruostus. Per tuos savo gyvenimo metus, iki kito gimtadienio, kažkaip sugebėjau įgyvendinti tai, kas neįmanoma – viena knyga virto trimis (o svarstyklės patikino, jog aš ne tik rašiau, bet ir valgiau, šypt).
Jau visai artėjant 27-ajam gimtadieniui, pavasarį, sulaukiau dar vieno pasiūlymo, trumpam išmušusio tvirtą pagrindą iš po kojų – pasiūlymo prisijungti prie nerealių žmonių komandos kitoje knygų viršelių pusėje. Ir nors labai patogiai jaučiausi savo komforto zonoje, aš tą padariau. Sukaupusi drąsą, įspyrusi sau į užpakalį – padariau ir nė akimirkos nesigailėjau.
O po poros mėnesių, jau atšventus 27-ąjį gimtadienį, dar tik apšilinėjant kojas ir pasitinkant pirmuosius mažus iššūkius naujajame darbe, pačiame vasaros viduryje norėjau žnybti sau į rankas šimtus kartų: mes turėjome savo namus, o savo svajonių sąraše aš galėjau padėti pliusiuką prie didžiausios iš jų visų! Tikrai, tikrai prie pačios DIDŽIAUSIOS iš jų visų!
Taigi. Dabar man jau lygiai 28 ir kelios dienos. Nuo sausio vidurio karaliauju namuose be laiptų ir esu be proto laiminga. Žvelgiu atgal ir bijau tai sakyti garsiai, bet… svajonės pildosi, viena po kitos. Juk vien dėl to svajoti verta, tiesa?
Šiandien, jei turėčiau progą užpūsti žvakutes (ir kodėl nuo tada, kai mūsų amžius perkopia vienaženklį skaičių, žvakučių ant torto nebelieka?), širdyje puoselėčiau tris didelius (labai didelius!) norus, o gal ir keturis. Nes reikia turėti svajonių. Net visai neįtikėtinų, tokių kaip nužygiuoti piligrimų kelią. Net tokių slaptų, apie kurias baisus prasitarti net sau.
Dar nežinau, kokį stebuklą man padovanos dvidešimt aštuntieji metai, bet duris laikau atidariusi. Laukiu, nes turiu kažkur giliai tūnančią nuojautą: pokyčiai šiais metais manęs dar neapleis…
Skonis: 9/10. Vietoje įprasto deserto, o taip pat – dar gardesniems saulėtiems vasaros pusryčiams.
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
Publikuota: Kulinarinis elektroninis žurnalas “Debesys”
1 komentaras
Su gimtadieniu, Asta! Linkiu, kad ateinantys metai atneštú dar daugiau maloniú potyriú:) Tikiuosi, kad galėsit dažniau mus džiuginti savo įrašais. O aš, kol laukiu, gaminu seniau įkeltus receptus. Ir mano svarstyklės taip pat rodo, jog vasarà tie tortai ne visai į naudà:)