Mane visuomet labai žavėjo šeimos tradicijų puoselėjimas. Toks, kokį mačiau filmuose, apie kokį skaičiau knygose ir kartais išgirsdavau iš pažįstamų lūpų.
Kasdienės šeimos vakarienės drauge, susėdus prie bendro stalo. Naujametinių pažadų rašymas kiekvieną gruodžio trisdešimt pirmąją. Nuotrauka prie eglutės per kiekvienas Kalėdas. Lėktuvo bilietas ir maža trumpa kelionė į naują kraštą, artėjant vestuvių sukakties dienai. Pavydėtinai gardus naminis pyragas kiekvieną savaitgalį. Bent trumas ištrūkimas į gamtą savaitgaliais. Puodelis arbatos ir bent dešimt knygos puslapių kiekvieną vakarą…
Visi tie dalykai – tokie maži, bet tokie reikšmingi. Neabejoju, kad kažkas tame įžvelgtų rutiną, bet man pačiai tai yra mielos akimirkos ir ritualai, kuriantys bendrą laukimo džiaugsmą ir bendras patirtis, sujungiantys ir suartinantys.
Gal dėl to aš mėgstu sugalvoti vis naują mūsų šeimos tradiciją. Ne visada šie mano išmislai būna sutikti entuziastingai, bet kai praeitais metais pranešiau, kad „nuo šiol sekmadienio rytais valgysim blynus!”, ši žinia buvo palydėta šypsenomis, juoku ir didžiausiu pritarimu. Ir nuo tada tikriausiai dar nebuvo sekmadienio, kada būčiau galėjusi (ar norėjusi) išsisukti nuo šios mūsų šeimos tradicijos.
Sekmadieniai mūsų namuose prasideda blynais (na, arba vafliais, blynų pusbroliais!). Kol jis kloja lovą ir šnekina mažylį, kol atitraukus žaliuzes namai prisipildo ryto šviesos ir virdulyje pradeda šnypšti kavai užkaistas vanduo, aš, vis dar basomis kojomis įsispyrus į šlepetes, traukiu iš virtuvės stalčiaus plakimo šluotelę ir plaku tešlą mūsų tingiems pusryčiams.
Be visa kito, blynai man – šiek tiek magiškas valgis. Toks iki skausmo paprastas ir kasdienis, tačiau nešantis savyje žinutę. Žinutę apie tai, kad namų jaukumą sukurti labai paprasta. Apie tai, kad turime branginti, vertinti ir džiaugtis tuo laiku, kurį praleidžiame drauge su šeima. Apie tai, kad kartais nereikia nieko ypatingo – tik keptuvėje čirškančių kvapnių blynų – kad sukurtume mažą tradiciją ir pripildytume širdis malonaus laukimo, o namus paverstume ta vieta, kur norisi tiesiog būti.
Ne kartą sakiau, kad maistas man yra tolygus prisiminimams. Aš prisimenu blynus, kuriuos man kepdavo mama, o ypač tuos kartus, kai pasiruošusi obuolių, ji klausdavo mūsų su broliu: „šįkart kepti su tarkuotais ar pjaustyti gabaliukais?“. Dabar kartais, kai kepu obuolinius blynus, pagaunu save to klausiančią savo vyro. Neabejoju, praeis dar šiek tiek laiko, ir tą patį klausimą aš užduosiu savo mažyliui.
Viskas sukasi ratu. Maistas yra prisiminimai, emocijos ir nosį kutenančiuose aromatuose pasislėpusi nostalgija. Štai todėl aš dievinu tradicijas. Todėl aš su džiaugsmu laukiu kiekvieno sekmadienio ryto. Nes dabar, kepdama sekmadienio blynus, aš prisimenu savo vaikystę, o kažkada savo vaikystę lygiai taip pat prisimins mano mažylis.
Ar gi tai nėra magiška? O kokias tradicijas savo šeimoje kuriate Jūs?
Skanių blynų, mielieji!
Skonis: 10/10. Purūs ir minkšti, labai kokosiniai. Jei, kaip ir aš, dievinate kokosus visur ir visada, kepkite, būtinai kepkite!
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
5 komentarai
Kur pirkti kokosų kremo?
Loreta, aš paprastai randu didžiosiose RIMI, azijietiškų produktų skyriuje. Tačiau, jei neturite, drąsiai kokosų kremą galite keisti kokosų pienu (iš skardinės) 🙂
Ir musu seimoje tradiciskai sekmadieniais kepam blynus☺️
Simona, džiugu žinote, kad ir Jūs turite tokią skanią tradiciją! 🙂
Teisą sakant esu gana abejinga kokosams – man jie dažniausiai atrodo kieti ir sprangūs. Bet šitie blynai dieviški!!!:-D Puikiai jaučiasi kokosų skonis, bet nesijaučia jų drožių – blynai minkšti ir purūs:-) Taigi, būtinai visi kepkite!!! Net jei ir nelabai mėgstate kokosus!!:-)