persikai

Šį pyragą, kadaise tarp maisto tinklaraštininkų buvusį kone klasika, pradėjau kepti vieną iš pirmųjų. Iškart po to, kai išsiaiškinau, kaip veikia tuometinė mūsų ilgu degtuku užkuriama orkaitė; kai supratau, kuo…

Noriu apkabinti šį saulės spinduliais dosnų pavasarį ir niekad nepaleisti. Noriu išjausti jį visa širdimi; įkvėpti jo tiek giliai, kiek tik įmanoma. Įsidėti į kišenę, kad visada būtų šalia. Kad…

Kiekvienais metais be proto laukiu švenčių, tačiau lygiai taip pat lyg koks lengvumas užplūsta, kai jos praeina – pasitikus naujus metus, jaučiuosi gavusi baltą popieriaus lapą, spalvotus pieštukus ir progą…

Buvo laikas, kai gyventi sveikiau man reiškė kardinalius mitybos pokyčius. Iš vakaro sudorojusi visus namuose esančius saldainius ir pyragėlius, ir šiukšlių dėžėn ištrenkusi tai, ko suvalgyti nenorėjau ar nepajėgiau, kitą…

Turiu vieną problemą. Nežinau, ar ją taip galima vadinti, bet – kartais man labai sunku kalbėti apie dalykus, kuriais džiaugiuosi ir didžiuojuosi; apie dalykus, prie kurių ilgai ir nuoširdžiai dirbau;…

Ar pastebėjote, kaip populiaru ir madinga pastaruoju metu tapo kalbėti apie kokybišką gyvenimą ir jo paieškas? Man ir pačiai ne kartą nuo liežuvio galo nusprūdo kažkas apie tai, kokia svarbi…

Karšta. Beveik tropikai. Darbą iškeitus į ežerą ar jūrą, būtų tobula vasara. Nors ir dabar negaliu skųstis – ypač aš, nuolat svajojanti apie šilumą ir saulę ištisus metus. Tik štai…

Prieš keletą dienų, kažkokių nostalgiškų nuotaikų pastūmėta, ėmiau vartyti senus “Saulėtos virtuvės” puslapius. Skaičiau įrašus vieną po kito, vertinau nuotraukas, prisiminiau gerus ir dar geresnius skonius. Prie ne vieno recepto…

Ilgais tamsiais gruodžio pabaigos vakarais. Kai tamsių namų languose mirksi šventinės lempelės, o ant palangių plevena žvakės liepsna. Kai už uždarų durų girdi šiugždant dovanų popierių ir stebi pirštus, mikliai…

Sapnuose aš esu kitas žmogus. Grakšti, įraudusiais skruostais, saulės nušviesintais plaukais. Vilkinti lengvutę baltą suknelę, išmargintą tūkstančiu raudonskruosčių vyšnaičių ir su nugaroje dailiu bantuku surištą švelniai rausvą prijuostę. Šiek tiek…

Skaičiuoju laiką atgal. Liko 54 valandos. Keliom minutėm daugiau ar mažiau, tačiau nesvarbu, nes tas laikas – žinoma, be abejonių – slinks taip lėtai, taip labai lėtai. Prisimenu, kaip vaikystėje…