Pomidorų, avokadų, mocarelos ir špinatų salotos
Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…
Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…
Kažin, kiek kartų žmogui reikia pamėginti būti kažkuo kitu, kad suprastų, jog tikrieji džiaugsmai, savęs realizavimas, pilnatvė ir harmonija laukia tame kelyje, kuris yra skirtas TAU? Bandymas būti kažkuo kitu…
Šią kelionę planuoti pradėjome prieš kokius septynerius metus – tada pirmą kartą garsiai ištarėme, kad norime automobiliu pasiekti Kroatiją, o aš nieko nelaukus puoliau naršyti internete, kas ir kaip. Bet…
Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne…
Tą dieną, kai mano beveik aštuonių mėnesių sulaukęs Joris staiga nustojo valgyti, planavau pabaigti įpusėtą tekstą apie tai, ką jis valgo, kaip gerai jis valgo, ir kokias gudrybes esu atradusi…
Kartais prireikia laiko pačioms paprasčiausioms tiesoms atrasti. Kaip kad štai: laimė priklauso nuo daiktų, tiksliau, nuo jų skaičiaus. Kuo mažiau daiktų, tuo daugiau vietos lieka laimei. Pavasarinis tvarkymasis įsibėgėja. Pirmoji…
Kol Joris miega terasoje, vis dar įsuptas į savo kailinį apklotėlį, aš bandau įkvėpti pavasario. Palto kišenėje slėpdama sužvarbusias rankas, skruostais gaudau tuos kuklius saulės spindulius, kurie pro langą atrodo…
Kartais man atrodo, kad aš visada – visada visada! – tarp maisto tinklaraštininkų liksiu tik saldumynų mergaite. Puikiai suprantu, kaip tai atsitiko; kažkada „Saulėta virtuvė“ buvo visiškai neatsiejama nuo tortų,…
Metai dar tik prasidėjo, bet labai gerai jaučiu – jie tikrai nebus tokie, kokius sau žadėjau naujųjų naktį. Šią akimirką gal net truputį pavydžiu tiems, kurie šiais metais pasižadėjo sau…
Grikiai! Grikiai. Grikiai… Tą anekdotą žino tikrai visi. Gal dėl to, kai prieš dvejus metus į darbą kasdien atkeliaudavau su pietų dėžute, pilna grikių, man labai sunkiai sekėsi įtikinti kolegas,…
Kiekvienais metais be proto laukiu švenčių, tačiau lygiai taip pat lyg koks lengvumas užplūsta, kai jos praeina – pasitikus naujus metus, jaučiuosi gavusi baltą popieriaus lapą, spalvotus pieštukus ir progą…
Puikiai prisimenu, kad šią sriubą viriau pačiomis paskutinėmis liepos dienomis. Skaičiavau dienas iki rugpjūčio 5-osios, iki lemtingo pilnų 37 savaičių nėštumo termino; visos, kurios kada nors laukėsi ar laukiasi dabar,…
Turiu vieną problemą. Nežinau, ar ją taip galima vadinti, bet – kartais man labai sunku kalbėti apie dalykus, kuriais džiaugiuosi ir didžiuojuosi; apie dalykus, prie kurių ilgai ir nuoširdžiai dirbau;…
Prieš kurį laiką man į rankas pakliuvo citata – viename kavinių tinkle, įsigydamas puodelį kavos, gali ištraukti ir vieną iš kortelių su tau skirtais dienos žodžiais – ir man tie…
O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…
Kiek prisimenu, visada mėgau duoną. O iš visų duonų, juoda buvo ir yra mano mėgstamiausia. Atminty saugau net vieną ypač ryškų prisiminimą – apie vasarą, kai dirbau vietinėje rajono parduotuvėlėje.…
Prieš kelias dienas prisiskyniau šakelių su sukrautais pumpurais, pamerkiau jas į vazą ir pastačiau virtuvėje ant baro, šalia vaisių dubens. Anądien, grįžusi po darbo namo, pamačiau pumpurus jau išsprogusius. Šakelės ima…
Prieš gerą savaitę sulaukiau pasiūlymo ir progos išbandyti dar palyginti naują paslaugą, pavadinimu „Vakarienės prenumerata“. Sulaukusi pilno maišo produktų ir sukrausčiusi juos į šaldytuvo lentynėles, ėmiausi gaminti. Nei planuoti, nei…
Kai per Pusryčių knygos pristatymą R. manęs paklausė, kokį įsimintiną skonį parsivežiau iš paskutinės kelionės po Kiprą, man nereikėjo ilgai galvoti – atsakymą žinojau akimirksniu. Tas skonis turi vardą –…
Pavasaris! Vakar, plėšdama kalendoriaus lapus, pagalvojau – tikriausiai šią dieną labiausiai džiaugiuosi tą darydama. Kai pagaliau galiu atsisveikinti su paskutiniu žiemos mėnesiu, keliskart pamirksėjus užmiegotomis akimis atidaryti virtuvės langą ir…
