Keista suvokti, kaip greitai vėl metai apsisuko ratu; ir vėl Kalėdos. Salotos supjaustytos, pyragėliai iškepti, tortai sutepti. Eglutė papuošta, lempelės uždegtos, dovanos supakuotos, namai sutvarkyti… Viskas. Laikas sustoti, iškvėpti, įkvėpti ir… pabūti dabar.
Pabūti dabar, net jei taip ir nespėjote išblizginti kiekvieno namų kampelio. Pabūti dabar, net jei naminiam tortui iškepti šiemet pritrūko laiko (ar, priešingai, skyrėte jo tiek, kad kepdamas jis spėjo net apsvilti – taip vakar nutiko man). Juk nieko tokio! Pasaulis tikrai nesugrius, jei kambario kampe Kalėdas kartu sutiks ir viena kita dulkelė; nieko tokio, jei švenčių stalas nesikėsins sulūžti nuo vaišių gausos.
Kai kalbame apie Kalėdų stebuklus, tai – ne švara tviskantys namai ir ne gardaus maisto kalnai. Tai – žmonės, esantys šalia. Pokalbiai ir šypsenos. Apsikabinimai. Nuoširdus dėmesys, kuriuo vieni kitus apgaubiame. Meilė, kurią dalijame ir priimame, neišsigąsdami jausmų tikrumo. Tai – mūsų laikas, kurį skiriame brangiausiems. Negailėdami, nedozuodami, neskubėdami.
Būdami dabar. Būdami lėtai. Būdami iš tikro.
Mažylis mane jau spėjo išmokyti, kad laiko viskam neužteks niekada, kad ir kokiais kūliais verstumeis per galvą. Žinau, ką sakau – kai dar bandžiau verstis labai uoliai ir iš visų jėgų, tapdavau pavargusi, pikta, irzli, gailinti savęs ir nusivylusi viskuo, kuo tik įmanoma. Laiko man, žinoma, vis tiek pritrūkdavo. Todėl šiandien jau puikiai žinau štai ką – lemtingomis akimirkomis tiesiog būtina prisiminti prioritetus ir sudėlioti juos taip, kad dienos pabaigoje, Kūčių vakarą susibūrus prie stalo su pačiais artimiausiais, jaustum laimę ir ramybę. Ir tą neapčiuopiamą Kalėdų stebuklą, maloniai kutenantį sielą ir viršun nevalingai keliantį lūpų kampučius.
Mielieji, to ir noriu Jums visiems palinkėti iš visos širdies – neieškokite stebuklų kažkur toli. Neieškokite jų labai didelių ir akinančių savo akivaizdumu. Atraskite juos mažose kasdienybės smulkmenose. Artimųjų šypsenose, kurių kartais kažkodėl vieni kitiems pagailime. Žodžiuose ir gražiuose palinkėjimuose. Rankas šildančiame karšto šokolado puodelyje. Muzikoje, kurios skambesys kažkur pilve pažadina drugelių plazdėjimą. Laiškuose, atklydusiuose iš tolimų kraštų, iš pasiilgtų žmonių. Tylioje ramybėje, kai susirangote ant sofos, apsiklojate minkštu pledu ir prisiglaudžiate prie savo žmogaus. Jaukiuose namuose, į kuriuos visada gera sugrįžti.
Ir bent dabar, per Kalėdas, pabūkite dabar – neskubėkite taip greitai, kad juos, mažus stebuklus, pražiopsotumėte kažkur pakeliui. Kolekcionuokite mažas akimirkas. Vos pastebimas smulkmenas. Susikurkite iš jų pačią tikriausią didelę laimę!
Jaukių, šiltų ir stebuklingų!
Su meile,
Asta
2 komentarai
Jaukumo ir šilumos ir jūsų namams:)
Ačiū, Rūta!