Nėra teisingo ar lengvo būdo atsisveikinti su vasara. Tai – mylimiausias mano metų laikas. Žaliuojantis, saulėtas, džiuginantis šviesiais rytais ir ilgais vakarais. Kita vertus, jau seniai nesu tokia akla kaip kadaise ir nekeikiu nei vieno metų laiko, nes kiekvienas jų dovanoja šį tą ypatingo.
Ruduo, rytoj mojuosiantis iš kalendoriaus lapelio, o netrukus ir gelsvais lapais nuklosiantis gatves, taip pat džiugins, stebins ir dovanos glėbius nuostabių akimirkų. Žinau tai. Kaip ir žinau tai, kad svarbiausia yra jų nepraleisti – nepražiopsoti, gailint prabėgusios vasaros, burbant ant lietaus lašų, keikiant vėstančius orus. Tebūna tai progos jaukiems šeimos vakarams su gerais filmais ir kvepiančiais naminiais keksiukais; įtraukiančioms knygoms; naujoms suknelėms; dar neišbandytiems (o gal jau išbandytiems ir pasiilgtiems) receptams su sezoninėmis sodo gėrybėmis.
Negalėčiau suabejoti, kad mums šis ruduo bus kaip niekad ypatingas. Kai įprastas pasaulis verčiasi kūliais, kartais tampa sunku ir įsivaizduoti, kaip viskas bus ir atrodys tada, kai šį beprotiškai didelių pokyčių metą pakeis supratimas, ramybė, ritmas. Todėl aš tiesiog tikiuosi – nuoširdžiai tikiuosi, kad pamažu atrasime naujus savo jaukių namų ritualus, susikursime mažas mielas tradicijas, kiekvieną naują dieną sveikinsime su šypsena ir meile gyvenimui bei, žinoma, vienas kitam.
Kad ir kaip ten bebūtų, ruduo atneš pokyčių. Visada atneša; net ir tiems, kurių gyvenimas kūliais nesiverčia. Lašą tylios nostalgijos, glėbį namų jaukumo. Neverta tam priešintis – tūkstantį kartų įsitikinau, kad didžiausias džiaugsmas gyvena paprastuose dalykuose, o atsiskleidžia tuomet, kai stebi savo mažą didelį pasaulį atsimerkęs. Atviromis akimis, atvira širdimi.
O šiandien, beje, dar vasara. Atsidžiaukime ja iki paskutinės akimirkos! Nežinau, kaip jūs, bet mes kiekvieną progą mėgstame paminėti… na, skaniai. Aš, prieš kelias dienas suplakusi visus šaldytuve rastus kiaušinius, ir nusprendusi išgelbėti dėmesio taip ir nesulaukusį batoną, pakabinusi šaukštą mūsų medaus ir iš tolimiausio kampelio ištraukusi nuo savęs paslėptą indelį šilauogių, nusprendžiau mus palepinti desertu. Šis desertas puikiai tiktų ir šiandien, paskutinę vasaros dieną. Paprasta kaip dukart du, o skanesnio būdo batonui suvalgyti tikrai nė nesugalvočiau. Sakote, milijonas kalorijų ir grėsmė laibam liemeniui? Tikrai taip, iki sveikos mitybos šiam apkepui kaip iki Mėnulio, bet, žinote, kartais juk galima! Ypač, kai artėja savaitgalis, o koks gi jis be mažo saldaus savaitgalio deserto?
