Jei man tektų rinktis – tradicijos ar modernūs vėjai – prie Kūčių stalo aš nė nemirktelėjusi pasirinkčiau tradicijas. Neįsivaizduoju jo be močiutės virtų pyragėlių su raudonomis uogomis; be mūsų, šeimos…
Laikai, kai salotos būdavo valgomos tik vasarą ar saulėtą pavasarį, man rodos, jau seniai praeity. Dabar salotų apibrėžimas toks platus, o jų variacijų – tiek daug, kad jos tapo nepavaldžios…
Tokios orkaitėje keptos bulvių armonikėlės man primena ir tikriausiai jau visada primins devynis Jorio laukimo mėnesius. Kažkas devynis mėnesius kraustosi iš proto dėl ledų, kažkas raugintų agurkėlių stiklainius atidarinėja vieną…
Ruduo, medžius ir pasaulį baigiantis nudažyti šimtais raudonos ir geltonos atspalvių, vakar dovanojo saulę. Visi kaimynai sukruto paskutinįkart nupjauti dar žaliuojančią žolę, visi plačiai atvėrė namų langus. Kažkas, po nosimi…
Nepuolu priešintis, kai kas nors mane juokais ima ir pavadina Kalėdų elfu. Myliu Kalėdas taip stipriai, kad tikriausiai drąsiai galėčiau juo būti. Juk Kalėdos ir jų laukimas – tie stebuklai,…
Op, ir praėjo beveik mėnuo nuo paskutinio mano pašeimininkavimo „Saulėtoje virtuvėje“. Apie citrininius lietinius blynelius, nubarstytus aguonomis ir šilauogėmis, svajojau ir rašiau dar paskutinėmis vasaros dienomis, o dabar už lango…
Oi. Kad jūs žinotumėt. Aš tikrai nesu įpratusi sulaukti tiek daug dėmesio, kiek jo sulaukiau pastarosiomis dienomis. Daug kas juokauja, kad turėčiau nosį kelti aukštyn, o aš tuo tarpu, bandydama…
Apčy. Apčy. Šniurkšt. Apčy. Ech, tas ruduo… ta žiema, kuri čia pat, už kampo. Ir.. o kur mano nosinaitės? Apčy. Visi tie čiauduliai ir nosinių kalnai, ir skaudanti galva, ir…
Man visada patiko tie visi gal kiek banalūs amerikietiški filmai apie šeimą, apie meilę, apie švenčių laukimą. Apie Kalėdas. Tuose filmuose tokios gražios spalvos, tokios plačios šypsenos, o juokas –…
Teisūs yra tie, kurie sako: niekada nesakyk niekada. Ir pati tuo įsitikinau ne kartą. Juk tikrai sakiau, kad “niekada nedėvėsiu siaurėjančių džinsų”; “niekada negaminsiu”; “niekada nestudijuosiu teisės ar ekonomikos”; “niekada…
Būna gerų dienų, būna blogų dienų. Kartais reikia tik mažos smulkmenos, kad diena iš vidutiniškos virstų puikia (arba atvikščiai, bet aš linkusi prisijaukinti pozityvų mąstymą, taigi apie tai šįkart nei…
Tyliai, nebyliai, pamažu. Ateina ruduo. Sakau, matyt, suaugau. Anksčiau atsisveikinimas su vasara man reiškė tik liūdesius, rudenines depresijas ir gerų dalykų pabaigą. O dabar taip nėra. Dabar, suprantu, viskas tęsiasi.…
Nepatinka man toks pavasaris. Sniegas, šaltis, o be pirštinių – nė žingsnio. Julė sakė, kad reikia žiūrėti ne į sniegą, o aukštyn, į dangų, kur šviečia saulė. Bet aš, matyt,…
Kai pačioje metų pabaigoje grįžom iš ten toli toli, iš Jungtinių Valstijų, manęs ne vienas žmogus klausė, kokių gi aš ten gėrybių prisiragavau. O aš tik gūžčiojau pečiais, nes kažin,…
Dienos čia bėga greitai. Rytinė kava su half and half (pagaliau pamačiau, kas per vienas tai yra) ir bandelė su riešutų sviestu, pro automobilio langą skriejančios mažos ir didelės gyvenvietės,…
Tuo metu, kai tikriausiai beveik visas pasaulis užsikrėtė Moliūgo karštine, aš sėdėjau sau ramiausiai, gurkšnojau svarainių arbatą, skaičiau nuostabius receptus, linksėjau ir gyriau, gyriau, gyriau… Kaip gražiai atrodo. Kaip vilioja.…