Vos tik už lango ima barbenti lietus ar po kojomis sušiugžda jau nukritę pageltę lapai, taip ir šnabžda kažkas mintyse – rudenėja… Galbūt ir taip, bet – trepteliu mintyse koja…
Tai bus planavimo maniakės išpažintis. Pastaruosius dešimt metų nuolat save spraudžiau į kampą. Kiek tik pamenu, daugybė eilučių darbo kalendoriuje man visada sukeldavo stresą, bet nepalyginamai didesnį jausdavau tada, kai…
Kažin, kiek kartų žmogui reikia pamėginti būti kažkuo kitu, kad suprastų, jog tikrieji džiaugsmai, savęs realizavimas, pilnatvė ir harmonija laukia tame kelyje, kuris yra skirtas TAU? Bandymas būti kažkuo kitu…
Jei sekate mano Instagram profilį, šį tekstą jau galbūt būsite skaitę prieš kelias dienas. Pasikartosiu ir čia, tinklaraštyje, – nes žinutė man pačiai yra tokia svarbi, kad ją pakartoti per…
Skaičiuoju paskutines valandas. Jų liko daugmaž 24, lygiai para. Jei per tas valandas reikėtų sutvarkyti namus ar iškepti pyragą, ar išmokti mintinai kokį eilėraštį – sakyčiau, juokų darbas. Bet šiandien…
Ar žinot, kokia apgaulinga yra laiko tėkmė? Kartais jis bėga ir lekia, kartais net negailestingai pralenkia mus pačius. Kartais maloniai arba erzinančiai sulėtėja. O dar kitais kartais sustingsta vienoje akimirkoje,…
Visada sakiau ir sakysiu, kad kūdikiai savo tėvus išmoko jei ne daugiau, tai tikrai ne mažiau nei tėvai išmoko savo mažuosius. Tų dalykų tiek daug, o vienas iš labai svarbių…
Buvau patikėjusi, kad šiais metais pagaliau išmokau mylėti ir darganotą rudenį, ir žvarbią žiemą. Tačiau vos atėjo pirmosios šiltos saule nutviekstos pavasario dienos, supratau – tai tebuvo lašas jūroje. O…
Mano mama, prieš keletą dienų perskaičiusi tekstą apie mano trijų pliusų taisyklę, suskubo pranešti: aš padariau klaidą, nes pliusai turėtų būti keturi; vieną aš akivaizdžiai pamiršau. Tas ketvirtas pliusas –…
Pakalbėkime apie Valentino dieną. Man visada atrodė, kad yra trys žmonių tipai. Pirmieji, tai tie, kurie nuoširdžiai nemėgsta ir nesupranta Valentino dienos. Antrieji, tie, kurie mielai ją švenčia. Ir tretieji,…
Kiekvienais metais be proto laukiu švenčių, tačiau lygiai taip pat lyg koks lengvumas užplūsta, kai jos praeina – pasitikus naujus metus, jaučiuosi gavusi baltą popieriaus lapą, spalvotus pieštukus ir progą…
Liko tiek nedaug, jau tiek nedaug. Į kalendorių kasdien žiūriu ne po vieną ir ne po tris kartus. Laikas bėga taip greitai ir taip lėtai tuo pačiu metu; ir gyvenimas…
Turiu vieną problemą. Nežinau, ar ją taip galima vadinti, bet – kartais man labai sunku kalbėti apie dalykus, kuriais džiaugiuosi ir didžiuojuosi; apie dalykus, prie kurių ilgai ir nuoširdžiai dirbau;…
Ar gi ne likimo ironija, kad tada, kai, rodos, norėtum papasakoti tiek daug, visi žodžiai ima ir išsilaksto, o surinkti juos į sklandžius sakinius pasidaro pernelyg sunku? Kartais man būna…
Nors mano atmintį vargiai pavadintum bent pusėtina, kartais iš tolimiausių užkaborių ima ir iškyla koks netikėtas prisiminimas. Štai šiandien kažkodėl prisiminiau paauglystę ir savo tvirtus planus ateityje turėti namą su…
Persikrausčius į naujuosius mūsų namus, kartais vis dar save nustebinu. Pavyzdžiui, tuo, kad kiekvieną vakarą, po darbų grįžus namo, kad ir kaip vėlu bebūtų ar kad ir kaip pavargusi tądien…
Prieš gerą savaitę sulaukiau pasiūlymo ir progos išbandyti dar palyginti naują paslaugą, pavadinimu „Vakarienės prenumerata“. Sulaukusi pilno maišo produktų ir sukrausčiusi juos į šaldytuvo lentynėles, ėmiausi gaminti. Nei planuoti, nei…