Metų pabaigoje sakiau – naujuosius metus pasitinku su gera nuojauta širdyje. Su tikėjimu, kad įvyks kažkas gero. Kad bus daug gerų, linksmų, laimingų akimirkų.
Žinau, kad neperšokus griovio jokiu būdu negalima sakyti „op!”, bet labai jau norisi pasidžiaugti tuo, kad tas pirmasis metų mėnesis buvo tikrai geras, kad metų pradžia toli gražu nenuvylė. Kodėl? Nes sausį sėkmingai uždėjau tris pliusus ant trijų savo kasmėnesinių šių metų pažadų. Nes pradėjau lankyti naują sporto klubą, išbandžiau naujas grupines treniruotės (tas, kurių anksčiau žadėjau niekada gyvenime nelankyti!) ir tiesiog svaigstu iš malonumo. Kaip man patinka sportuoti, kaip labai patinka! Ir dar: nes sausį pagaliau į spaustuvę nukeliavo antroji mano knyga, kurioje – daugiau nei daug įvairiausių pusryčių valgių idėjų. Jos viršelis žalias ir geltonas, skaistus ir gaivus, šviežias ir džiuginantis akį lyg pasiilgta saulė. Žiūriu į jį ir mano širdy – pavasaris. Tas, kuris jau tuoj tuoj tikrai ateis į mūsų visų pasaulius. Žiemos liko ne tiek ir daug!
Tarp visų tų dalykų – ir mano vidinis džiaugsmas, kad, atrodo, vis dar moku draugauti su savim. Nesiplėšau, nesiverčiu per galvą ir nekeikiu savęs kaskart, nespėjus padėti kokio pliuso savo darbų sąraše. Kaip ir priklauso tamsiais bei žvarbiais žiemos vakarais, kartais tiesiog grįžtu namo ir… tingiu. Susirangau lovoje, apsiklostau pledais iki nosies galiuko ir skaitau banalius meilės romanus. Nutildau bandančią prabilti sąžinę – jau žinau, ką ji sakytų: „Asta, juk galėtum padaryti tą, šitą ar aną. O dabar ką? Gulinėji!”. Taigi, aš ją nutildau ir atsakau: „Šią akimirką aš to noriu. O jei noriu, tai reikia. Nieko neatsitiks, jei vieną iš pliusų uždėsiu ne šiandien, o rytoj!”.
Išmokstu tuo tikėti: nebūtina visko padaryti šiandien. Vietoj to vidinio streso, kuris neišvengiamai apsigyvena kažkur pasąmonėje, kai visą laiką tik bėgi, bėgi ir bėgi, reikia išmokti susidėlioti prioritetus. Ir nieko čia blogo, jei kartais tų prioritetų viršuje atsiranda tinginiavimui skirtas vakaras, tiesa?
Tiesa, prie tų vakarų su knygomis ir šiltais pledais labai dera ir gabalėlis pyrago ar kekso, ar riekelė bananų duonelės. Šią kepiau jau prieš kurį laiką ir, sąžiningai suvyniojusi į kepimo popierių, vežiausi į susitikimą su draugais. Smagus, gražus ir skanus buvo vakaras!
Skonis: 9/10. Dar vienas puikus keksas – minkštas ir ne per sausas, su žemės riešutų sviesto sluoksneliu, o vien jau jis, kaip ir visada, vertas vienuolikos balų, šypt. Vienintelį dalyką pamiršau – paskleistą šokolado ir žemės riešutų sviesto kremą lengvai įmaišyti į kekso tešlą. Dabar gi dėl šio dalyko atpjautos riekelės labai lengvai lūžo perpus. Bet tai, žinoma, smulkmena, kurią ištaisysiu, kepdama keksą kitą kartą. Ir dar vieną dalyką padarysiu: porą šaukštų žemės riešutų sviesto įmaišysiu ir į kekso tešlą. Nes jo negali būti per daug!
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Kitchen Meets Girl



4 komentarai
Taviškės nuotraukos per pastarąjį laiką labai išdailėjo 😉
Ačiū, Marta! 🙂 Apie tavo nuotraukas galėčiau pasakyti lygiai tą patį! Ir sakau – jos, kaip ir visas tavo tinklaraštis, pastaruoju metu gražėja ir gražėja 😉
Sveiki ar zemes riesutu sviestas surokas ? niekad jo neesu pirkus sendien nusipirkau keksui bet atsidarius stiklainiuka maloniai nustebau jis surokokas, tai pagalvojau ar cia as tik toki susipirkau ar jie visi suroki?
Aušra, tikrai tiesa – žemės riešutų sviesto skonis tikrai netradicinis ir iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti ne pats tinkamiausias desertams ruošti. Bet išbandykite – tikiu, kad Jus labai maloniai nustebins! 🙂