Jau ne kartą kalbėjau apie pusryčius ir apie tai, kokia didelė ir svarbi tai puikios dienos dalis (turbūt todėl ir sulaukiau kažkada seniai seniai pasiūlymo sudėti savo receptus į pusryčių…
Visai nesvarbu, jei oro temperatūra nukris trimis, penkiomis ar dešimt padalų žemiau nei šiandien, aš vasarą laikysiu mintyse ir širdyje. Nepaleisiu. Švęsiu ją virtuvėje, skonių gausiose lėkštėse ir spalvinguose pusryčių…
Vakar, užmigdžiusi saulėtą virtuviuką, jau buvau liūdno kankinio veidu beeinanti link kompiuterio. Planavau paruošti naują tinklaraščio įrašą, pasidalyti nauju receptu. Savo laimei staiga prisiminiau, kad to daryti aš iš tiesų…
Visada buvau miesto vaikas. Gimiau mieste, užaugau, ėjau į mokyklą, kas mėnesį vykdavau į biblioteką, išsiruošdavau į pasivaikščiojimus – mano gyvenimas vyko labai riboto dydžio miesto burbule. Tik vasaros buvo…
Jau bent porą kartų tikrai spėjau pasigirti, bet dar vienas kartas turbūt nepamaišys, – mūsų kieme auga braškės! Daržas, juokiamės, tikrai ne mano – tose mažose ant terasos turėklų sukabintose…
Suvalgyti pusryčiams kažką naujo – atrodytų, nieko čia labai ypatingo. Bet man tai visada suveikia kaip gera – džiugesnė, smagesnė, skanesnė, įspūdžių gausesnė! – dienos pradžia. Įsisukus į paprastos avižinės…
Viskas, ką šiandien pasakysiu, galėtų būti vien melas ir pokštai, bet dalykas tas, kad talento apgaudinėti aš nelabai turiu. Jei tik sukurpiu kokį linksmesnį planą, pradedu prunkšti iš juoko dar…
Pamenat, visai neseniai kalbėjau apie paprastumą? Atrodo, jis niekur nenori išeiti iš mano minčių ir kasdienybės. Aš džiaugiuosi, nes tai atneša gerų dalykų. Namuose mažėja nereikalingų daiktų. Kalendoriuje darbai nugula…
Leiskit, papasakosiu jums, kaip atrodo mano rytas. Sutilptų viskas į vieną žodį – betvarkė, – bet aš nemėgstu nei trumpų sakinių, nei skurdžių pasakojimų, todėl štai. Mano rytas paprastai prasideda……
Geriausios akimirkos neretai nutinka ant žemės (tą labai gerai supras mamos; nors aš pati visada, kiek tik save prisimenu, mielai susirangydavau ne ant sofos, o šalia jos, šypt). Ši nuotraukoje…
Truputį bijau tai ištarti garsiai – man pabodo avižinė košė. Visada tikėjau ir tikinau kitus (visų pirma savo vyrą, kuriam teko lemtis kas rytą ją valgyti su manimi), kad avižinė…
Buvo beprotiškas, beprotiškas sausis. Iš pradžių buvo ilgai lauktos ir naktim net sapnuotos atostogos, o tada… prasidėjo ligų karuselė. Dienos maišėsi su naktimis, laikas slinko stingdančiai lėtai, o kitais kartais…
O kas, jei gardiems pusryčiams galėtume skirti daugiau nei penkias minutes? Kas, jeigu leistume sau džiaugsmą dieną pradėti lėtai? Jei po vieną žingsnį sukurtume naujus ryto ritualus? Kas, jei nebekeiktume…
Norėčiau pasakyti, kad mūsų sekmadieniai vis dar yra tobulai lėtos dienos, tačiau pradėjus dirbti sau, daug pokyčių įvyksta per vieną dieną – tiesą sakant, jie ateina kartu su tuo sprendimu,…
Avižinę košę atradau kelionės po Ameriką metu. Garsioji „oatmeal“ ant pusryčių stalo ten labai populiari. Vieni ją barsto cinamonu ir rudu cukrumi, kiti įmaišo šaukštą riešutų sviesto (kaip amerikietiška ir…
Tai bus planavimo maniakės išpažintis. Pastaruosius dešimt metų nuolat save spraudžiau į kampą. Kiek tik pamenu, daugybė eilučių darbo kalendoriuje man visada sukeldavo stresą, bet nepalyginamai didesnį jausdavau tada, kai…
Skaičiuoju paskutines valandas. Jų liko daugmaž 24, lygiai para. Jei per tas valandas reikėtų sutvarkyti namus ar iškepti pyragą, ar išmokti mintinai kokį eilėraštį – sakyčiau, juokų darbas. Bet šiandien…
Mane žavi vaikų nuoširdumas. Tai, kad jie neturi sau primesto kartais visai nesąmoningo ir pagrindo neturinčio gėdos jausmo. Kad jiems nieko tokio, jog mėgstamiausias jų patiekalas – sumuštiniai. Ir ne…
Noriu apkabinti šį saulės spinduliais dosnų pavasarį ir niekad nepaleisti. Noriu išjausti jį visa širdimi; įkvėpti jo tiek giliai, kiek tik įmanoma. Įsidėti į kišenę, kad visada būtų šalia. Kad…
Praėjusį savaitgalį kompiuterius išjungėm ir pamiršom. Rinkom įspūdžius, kalbinom gamtą, gėrėm į save saulę ir įkvėpimą, pasislėpusį už kasdienių smulkmenų. Išsispyrę iš sportbačių, braidėm po ką tik nupjautą žolę; juokėmės,…