Vakar, užmigdžiusi saulėtą virtuviuką, jau buvau liūdno kankinio veidu beeinanti link kompiuterio. Planavau paruošti naują tinklaraščio įrašą, pasidalyti nauju receptu. Savo laimei staiga prisiminiau, kad to daryti aš iš tiesų visai neprivalau – niekas manęs neprašo, niekas nereikalauja; tai tik aš pati įkalinu save savo pačios nesibaigiančių planų sąrašuose. Lygiai taip pat, jei tik noriu, aš galiu save ir išlaisvinti – galiu daryti tai, ką iš tiesų šią akimirką noriu daryti!
Galiu užsiplikyti puodelį kavos, nusiplauti dubenėlį braškių ir išeiti į kiemą. Įkvėpti kiek gaivesnio oro ir pabūti su savo mintimis. Galiu nieko neveikti, nieko neplanuoti, niekur neskubėti. Tiesiog pabūti. Galbūt paskaityti knygą, o galbūt visai, visai nieko neveikti. Skamba beprotiškai, tiesa? Bet juk tikrai galiu!
Keista ir gaila, kad sau mes dažnai pasiliekame tik tuos laiko trupinius, kurie netyčia lieka, kai viską, ką turime, išdaliname kitiems. Nesuvokiama ir siaubinga, kad kartais įsipareigojimai nepažįstamam virtualiam pasauliui – socialiniams tinklams, pavyzdžiui! – tampa svarbesni už laiką, kurį galėtume skirti sau. Liūdna, kai pamirštame, ką reiškia tą kavos puodelį išgerti ramioje tyloje; be aplinkos triukšmo, kurį geriame į save be paliovos skrolindami instagramą. Taip, kalbu ir apie save. Ir aš sau kartais turiu priminti, kad tas kavos puodelis, kurį išgėriau nenufotografavusi, skaitosi. Tas maistas, kurio nenufotografuojame, ne mažiau skanus. Tie darbai, kuriuos dirbame tyliai, nėra mažiau svarbūs darbai. Ir tas džiaugsmas, kurį išgyvename ramiai savo burbule, nėra mažesnis džiaugsmas.
Todėl vakar taip ir padariau. Užverčiau savo darbų planuotę, pasidariau kavos, pasiėmiau pilnutėlį dubenėlį braškių ir išėjau į kiemą. Nufotografavau tą kavą ir braškes, o tada pasijuokiau iš savęs (gal net truputį ir pyktelėjau) ir telefoną padėjau per kelis gerus žingsnius tolyn.
Tas pusvalandis buvo tik man, tik su savimi. Jaukinantis ramybę ir tylą.
O šiandien jau dalijuosi ir receptu. Esu tikra, kad šie riestainiai puikiai tiks tiek pusryčiams, tiek pietums ar vakarienei – kai dienos tokios karštos, šiltą maistą galima trumpam primiršt, ir štai tokius pusiau užkandžius (bet labai sočius užkandžius!) sukirsti bet kokiu dienos metu, bet kokia proga. Žinoma, kad riestainius galite ir nusipirkti, bet… na, taip, galite išsikepti ir patys. Juk kam daugiau skirtos tos vėsesnės ilgos naktys, jei ne kepiniams, tiesa? Šypt.
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Kauno grūdais“.
2 komentarai
Prieš savaitgalį „prasisukau” Saulėtoj virtuvėj 🙂 Vėlyvieji pusryčiai jau suvalgyti. Pats procesas labai pakylėjantis, net atsiranda minčių suvalgyti pusryčius balkone, net ir tokiu apniukusiu oru 🙂 Visas įdaras puikus, nors dėjau kiek mažiau, man atrodo, tiek pakaktų 6-iems riestainiams. Pirmą kartą gaminau plikytus riestainius, visiškai nieko baisaus, tik va gal kad pirmą kartą – iškepusius gana sunku atkąsti :)) nors jie skaniai guminiai. Ir, kaip sakiau, Saulėtoj virtuvėj „prasisukau” – toliau bus gaminamas kažkuris sūrio tortas, trinta brokolių sriuba, o kitą dieną – perlinių kruopų sriuba 🙂
Doli, labai ačiū už Jūsų komentarą – ir už tai, kad „Saulėtą virtuvę” pasirinkote tinklaraščiu, kuriame taip puikiai „prasisukote” 😀 Tikiuosi, kad nei vienas receptas nenuvils! Sėkmės ir skanaus 🙂