Languota prijuostė: o tai ką bloggeris iš tikrųjų valgo?

Ar pamenat, visai neseniai pasakojau, kad puikusis „Languotos prijuostės“ projektas vėl atgijo. Pirmąjį iššūkį ar, tiksliau, temą sugalvojo Inga iš „Gyvenimas yra smulkmenos“. O aš, sužavėta tos puikios temos (ką iš tikrųjų valgo maisto tinklaraštininkai?) ir su šypsena priėmusi jos prielaidą, kad negaliu aš vien tortų ir pyragų valgyti, iš karto paskubėjau visiems apskelbti, kad tikrai užsirišiu šitą prijuostę ir visiems apie viską papasakosiu. Visą tiesą.

Taigi, toji diena išaušo: languotoji prijuoste, štai ir aš!

O ką aš valgau?..
Pradėkim nuo to, jog Inga buvo teisi – tikrai aš saldumynų nevalgau pusryčiams, pietums ir vakarienei. Nors, kita vertus, visokiausius saldumynus ir gardumynus aš tiesiog dievinu, šypt. Bet tema ne apie tai, ką mes dieviname, o apie tai, ką valgome, ar ne?

Valgau aš iš tiesų labai paprastai. Ne gurmaniškai, ne prabangiai, ne ypatingai. Tikriausiai taip pat, kaip ir daugelis iš Jūsų, dabar skaitančių šį įrašą. Labai dažnai būna taip, kad valgau tai, ką tiesiog randu šaldytuve; arba tai, ką galiu pasigaminti greitai ir be didelių pastangų. Nes kad ir kaip man patiktų suktis virtuvėje, aš su laiku lenktyniauti vis dar neišmokau. Aš, būdama paprasčiausiu žmogum, tikrai kasdien neturiu laiko vis naujiems patiekalams. Ir, ką čia beslėpti, taip jau susiklostė, kad nauji skoniai mane labiau vilioja tada, kai kalbame apie desertus. Bet apie viską nuosekliai, nuo pradžių.

Pusryčiams jau keletą mėnesių kiekvieną dieną mėgaujuosi dubenėliu avižinės košės. Ją verdu su pienu ir valdeniu (perpus), išvirusią apibarstau šaukšteliu cinamono ir šaukštu rudojo cukraus. Užsiplikau didžiulį puodelį kavos su pienu. Ir mėgaujuosi fantastiškai skaniais pusryčiais. Tai vienas, tai kitas žmogus manęs klausia, ar nenusibosta man kiekvieną rytą pradėti taip pat? Žinokit, kartais pati stebiuosi, bet ne, tikrai nenusibosta. O kai vieną rytą pamačiau, kad spintelėje nebeliko avižinių dirbsnių, dar prieš pusryčius nulėkiau iki parduotuvės. Ką gi, gal dar viena to priežastis yra ta, kad aš mėgstu pastovumą.

O štai pietūs – tai visiškai kas kita. Iš esmės pietums valgau bet ką. Kadangi nesu šildyto maisto priešininkė, dažnai porą ar trejetą dienų pietums valgau tą patį: tol, kol puodas ar kepimo indas ištuštėja. Jei labai smalsu, štai ką valgiau pietums pastaruoju metu: varškės apkepą, troškintą šernieną grietinėlės padaže su morkytėmis ir bulvytėmis, burokėlių sriubą, orkaitėje keptus vištienos krūtinėlės kepsnius, piemenėlių pyragą, orkaitėje keptus šernienos šonkauliukus, sumuštinius su juoda duona, kepta šerniena ir daržovėmis… Paaiškinsiu: įprastai kasdien nevalgau šernienos, bet buvo kaip tik toks metas, kai namuose jos buvo neįprastai daug; be to, šerniena yra tikrai skani, tvirta mėsa, kiek panaši į jautieną. Taigi, kaip ir sakiau, tikrai nieko kažko tokio. Ir nieko saldaus, šypt. Nes visi saldumai prasideda… desertui po pietų.

Mėgstu, praėjus valandžiukei po pietų, užsiplikyti puodelį juodos arbatos su šaukšteliu medaus. Prie arbatos, žinoma, visada norisi kažko saldaus… o kažką saldaus mūsų namuose galima rasti beveik visada. Pora sausainių, gabalėlis pyrago ar torto, keksiukas ar dar kažkas saldaus ir gardaus. Priešingai nei puikiai pavykusius rimtus patiekalus, puikiai pavykusius saldumynus „Saulėtoje virtuvėje“ publikuoju beveik visada. Kodėl? Galbūt todėl, jog man jų gaminimas teikia daugiau malonumo. Galbūt todėl, jog juos fotografuoti man daug smagiau ir geriau sekasi. O galbūt todėl, jog vis tik širdyje aš galėčiau būti gyva vien saldumynais.

Vakarienę valgau visada ir ignoruoju labai populiarų „nevalgau po šešių“ požiūrį. Jei jau atvirai, vakarienę dažniausiai valgau apie septintą. Tai gali būti vaisių salotos, dubenėlis ryžių dribsnių košės, jogurtas, pora keptų kiaušinių su burokėliais ir rieke juodos duonos, omletas su įvairiausiais priedais, pora riekių juodos duonos su kefyru ar pasukomis, arba tai, kas liko nuo pietų. Lyginant su pietumus, mano vakarienės dažniausiai būna labai greitos, nereikalaujančios laiko, pastangų ar darbo.

Ir dar… naktipiečiai, kuriuos aš meiliai vadinu „povakariais“. Esu iš tų žmonių, kurie, būna, jau vėlai vakare stipriai užsinori kažko skanaus. Kartais tokiu atveju valgau apelsiną, kartais į puodelį įsidedu kelis kaušelius vanilinių ledų ir apsipilu auksaspalviu sirupu, kartais išgeriu tik puodelį arbatos. O kartais, gėda pelėda, grįžtu prie desertų lėkštės ir pasičiumpu dar vieną sausainį ar keksiuką. Nes gi taip skanu – kaip nevalgyti, m?

Štai ir viskas: nieko ypatingo, nieko, ko nebūtų galima tikėtis iš kitų žmonių, gyvenančių aplink mus ir aplink jus. O jei vėl prisimintume Ingos prielaidą apie mane ir saldumynus, tiesa yra tokia: nevalgau aš vien tortų, ne. Valgau ir mėsytę, ir žuvytę, ir daržoves, ir pieno produktus. Niekada nelaikiau ir nelaikau savęs išrankia maistui, nors kažkada jau rašiau apie tai ir nustebinau pati save, jog tas „aš nevalgau“ sąrašas pakankamai netrumpas.

Ir, galiausiai, šiek tiek pikantiškų faktų:

• Niekada nesu valgiusi šaldytų cepelinų iš prekybos centro.
• Esu valgiusi baltos mišrainės iš prekybos centro – tai buvo vienintelis kartais, kai apskritai kažkokią mišrainę valgiau iš parduotuvės.
• Dažniausiai, kai labai noriu kažko čia ir dabar, bet nežinau ko, pradedu valgyt viską iš eilės, ką randu šaldytuve ir spintelėse.
• Sausainius perku tik pyragų/tortų pagrindams, o šiaip valgymui kepu pati. Užtat neatsilaikau bandelėms kepyklėlėse ir įvairiausio šokolado plytelėms bei batonėliams parduotuvėse.
• Prešingai nei sausainius, picas dažniau mėgstu valgyti picerijose nei kepti namuose.
• Labai retai (beveik niekad) gaminu kažkokius padažus prie kepsnių ar nesaldžių pyragų. Valgau juos tiesiog su daržovėmis ar paprastomis daržovių salotomis. Taigi, padažų srityje jaučiuosi velniškai silpna.
• Kiekvienų metų pirmą dieną, kiekvieno mėnesio pirmą dieną ir kiekvieną pirmadienį pradedu gyventi ir maitintis sveikai. Vis pradedu ir pradedu, bet tikriausiai dar nepribrendau.
• Mano pilve vietos desertui VISADA atsiras.

Na, o viso pasakojimo išvada bus labai trumpa ir paprasta, vos dešimt žodžių: valgau viską, bet dėl saldumynų mano širdis visada plaka stipriausiai. Tikriausiai nenuostabu, kad ir „Saulėta virtuvė“ tokia saldi saldi – juk čia viskas atkeliauja iš tos pačios mano amžinai apsąlusios širdies, šypt.