Ir štai, atėjo. Man tikrai atrodo, kad dar ką tik visi gyvenome Kalėdų laukimu, o šiandien norėdami galėtume skaičiuoti paskutines valandas iki Velykų ryto. Tas pačiu bjauriausiu dažnai tituluojamas laikas…

Kasdienė ryto dilema – dar 15 minučių miegui ar verčiau 15 minučių sotiems maistingiems pusryčiams – gali būti netikėtai skaudi. Net jei vakare nusiteikimas šimtaprocentinis (atsikelsiu!), ryte rankos gali nevalingai…

O buvo taip: dar praeitais metais, eilinį kartą pažadėjusi sau nuo rytojaus tikrai imti gyventi sveikiau, ėmiau ir nusipirkau nelabai protingą kiekį bolivinių balandų. Gal ir nieko tokio, jei ne…

Kai vis dar kartais sulaukiau klausimų, kodėl aš neberašau tinklaraščio, nori nenori kyla klausimas – gal tokių, vis įsijungiančių ir patikrinančių, yra daugiau? Galbūt tik aš viena galvoju, kad kai…

Nepuolu priešintis, kai kas nors mane juokais ima ir pavadina Kalėdų elfu. Myliu Kalėdas taip stipriai, kad tikriausiai drąsiai galėčiau juo būti. Juk Kalėdos ir jų laukimas – tie stebuklai,…

Vakarai (kaip ir rytai) ne tik tamsūs, bet ir šalti. Lova ir minkšta antklodė atrodo kaip svajonė, iš kurios kasdien kažkaip (sunkiai) pavyksta save išplėšti. Sakau sau, kad tie šilti…

Temsta vis anksčiau. Kai po darbo važiuoju namo, neretai languose dega šviesos. Kiekvieną vakarą pravažiuoju ir tą namą. Mes beveik kaimynai, čia daug naujakurių; daug tų, kurie dar nespėjo pasikabinti…

Iššokau parašiutu iš keturių kilometrų aukščio. Apsilankiau požiūrio plėtimo seminare. Leidausi į 35 kilometrų žygį pėstute per rudens nuspalvintą Nemuno vingių parką. Vis bandau save atrasti iš naujo: nueituose kilometruose,…

Kaip čia taip yra, klausiu savęs, už žando jausdama maloniai tirpstantį šokolado gabalėlį, kad mintys apie sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos naudą aplanko būtent tokiomis akimirkomis? Pavyzdžiui, kai jau esu…

Džiaugiuosi visomis knygomis, su kuriomis dirbau, dirbu ar dar tik dirbsiu. Didžiuojuosi jų autoriais ir vertinu galimybę kiekvieną jų pažinti. Jie – nuostabūs žmonės. Jie yra tie, kurie rašo knygas,…

Ar aš kada pasakojau apie savo pūkelių rinkimo maniją? Daugeliui tikrai taip. O jei ne, apie ją kuo išsamiausiai galėtų papasakoti mano vyras, kartais pavartydamas akis, kartais sugrieždamas dantimis, o…

Kiek prisimenu, visada mėgau duoną. O iš visų duonų, juoda buvo ir yra mano mėgstamiausia. Atminty saugau net vieną ypač ryškų prisiminimą – apie vasarą, kai dirbau vietinėje rajono parduotuvėlėje.…

Ar gi ne likimo ironija, kad tada, kai, rodos, norėtum papasakoti tiek daug, visi žodžiai ima ir išsilaksto, o surinkti juos į sklandžius sakinius pasidaro pernelyg sunku? Kartais man būna…

Nors mano atmintį vargiai pavadintum bent pusėtina, kartais iš tolimiausių užkaborių ima ir iškyla koks netikėtas prisiminimas. Štai šiandien kažkodėl prisiminiau paauglystę ir savo tvirtus planus ateityje turėti namą su…

Retkarčiais manęs paklausia, kas nutiko „Saulėtai virtuvei“? Kodėl aš nerašau? Aš gūžteliu pečiais. Nežinau. Kartais taip ateina pabaigos, tyliai ir lėtai. O kartais pasirodo, kad tai tebuvo pauzė, po kurios…

Tai tikriausiai nėra taip jau nuostabu: kai vieną dieną garsiai ir viešai paskelbi, kad laikas pradėti gyventi kitaip, nereikia ilgai laukti bumerangu grįžtančio klausimo: o kaip gi sekasi? O kaip…

Persikrausčius į naujuosius mūsų namus, kartais vis dar save nustebinu. Pavyzdžiui, tuo, kad kiekvieną vakarą, po darbų grįžus namo, kad ir kaip vėlu bebūtų ar kad ir kaip pavargusi tądien…

Ir kas galėjo pagalvoti? Išaušus šeštadienio rytui, aš išlipau iš lovos, persiliejau veidą vėsiu vandeniu, dar stiklinę vandens išgėriau, nieko nelaukdama šokau į sportinius batelius ir išbėgau. Pirmąkart po šitiek…

Prieš kelias dienas prisiskyniau šakelių su sukrautais pumpurais, pamerkiau jas į vazą ir pastačiau virtuvėje ant baro, šalia vaisių dubens. Anądien, grįžusi po darbo namo, pamačiau pumpurus jau išsprogusius. Šakelės ima…