Ir kas galėjo pagalvoti? Išaušus šeštadienio rytui, aš išlipau iš lovos, persiliejau veidą vėsiu vandeniu, dar stiklinę vandens išgėriau, nieko nelaukdama šokau į sportinius batelius ir išbėgau. Pirmąkart po šitiek laiko. O iš viso… trečią kartą gyvenime.
Kai prieš tai bene dvi savaites laiko apie tai galvojau ir kalbėjau, ir vis rasdavau pasiteisinimų, o kitą dieną vėl iš naujo sau žadėdavau ir kurdavau planus, pati sau tyliai galvojau: „Asta, ką čia apgaudinėji? Save?“
Juk niekada nemėgau bėgti. Bėgti man visada buvo labai sunku; prisimenu dar iš tų laikų, kai mokykloje krosus su draugėmis eidavom, o ne bėgdavom. Kai žvitrios mokytojos akys susitikdavo su mūsiškėmis, nieko nelikdavo: tik bėgti. Nespėdavau suskaičiuoti nė iki dešimties, o jau trūkdavo oro.
Bet dalykas tas, kad bėgimas man visada atrodė labai žaviai. Toks grakštumas ir lengvumas bėgančių žmonių judesiuose. Gal dėl to aš kartas nuo karto vis išdrįstu save paraginti ir paklausti, o gal laikas pabandyti? Gal aš irgi galėčiau bėgti?
Vienąkart išdrąsėjau tiek, kad mečiau sau iššūkį: užsiregistravau maratone ir nubėgau penkis kilometrus. Buvo taip sunku, kad po to vėl dvejus metus net negalvojau apie bėgimą: kilnojau svarmenis, šokčiojau grupinėse treniruotėse, ėjau į pilatesą ir kalanetiką, įsimylėjau TRX diržus; viską dariau, bet tikrai, tikrai nebėgau.
Nežinau, kaip bus šįkart, bet turiu sau planą. Bėgimo planą. Bandysiu jį prisijaukinti ir, juk niekada negali žinoti, gal šįkart man pavyks.
Nes kas galėjo patikėti? Šeštadienio rytą pradėjusi lengvu poros kilometrų prasibėgimu, sekmadienį pradėjau lygiai taip pat. Ir, man rodos, kad man visai patiko.
Skonis: 10/10. Jei mėgstate ryžių dribsnius, kokosus ir bananus… įsitikinkite dar kartą, kad tai – labai puikus derinys.
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
