Išduosiu paslaptį: kadaise mėgdavau išgerti taurę vyno. Juokauju, žinoma, anokia čia paslaptis. Išsikepę naminę picą, neretai atidarydavome butelį balto atvėsinto vyno ir įsipildavome po taurę ar dvi. Švęsdami gimtadienius, irgi pakeldavome taures. Ar pasibaigus velniškai savaitei, pagaliau ištiesus kojas ant sofos, ir dėkojant pagaliau atėjusiam savaitgaliui.
Nesileidžiant į pastarojo meto aktualijų gvildenimą, šia tema galėčiau pasakyti tik tiek – esu šventai įsitikinusi, kad taurė vyno prie vakarienės stalo nepadaro tavęs ar manęs alkoholiku. Alkoholizmas yra liga, kurios išvengti galima žinių ir proto, švietimo ir gydymo dėka. Nes saikas čia, kaip ir visose gyvenimo srityse, turėtų būti visiškai natūralus dalykas. Dar esu įsitikinusi, kad uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Taigi.
Bet šįkart ir čia ne apie tai, ne apie draudimus ar saikingo svaigiųjų gėrimų vartojimo pamokas. Dalykas tas, kad jau keletą mėnesių rankose nelaikiau jokios taurės ir, tiesą sakant, dar nespėjau pasiilgti. Gal dėl to, kad dar nekepėme naminės picos? Juokauju darkart, žinoma.
Bet kai anądien pasiūliau – susiplakime kokteilį! – ir jis paklausė, kokį, mano lūpos pačios sudėliojo atsakymą, net nespėjus pagalvoti, kas tuoj tuoj nusprūs nuo liežuvio galo. Pina Colada. Ji primena man saulę, karštį ir vasarą, nes paskutinįkart, jei neklystu, skėtuku padabintą kokteilį iš rasotos taurės gurkšnojau labai seniai, kai ilsėjomės Kipre. Nužingsniavę tikrai daugiau nei dešimtį kilometrų pėsčiomis, pagaliau susėdome prie staliuko restoranėlyje, apie kurį dar prieš išvykdama internete skaičiau daug puikiausių atsiliepimų. Ir kokteiliai ten buvo žadėtai skanūs, ir papuošti margaspalviais skėtukais, kas, pripažinkime, yra to skonio dalis.
Taigi, plakėme pinakoladą. Savaime suprantama, šįkart tai tebuvo trintų vaisių kokteilis, atkartojantis sudedamąsias alkoholinio kokteilio dalis; be lašo alkoholio. Ar skanus? O, taip. Ar su skėtuku? Būtinai!
