Visai neseniai internetinis portalas, paprašęs duoti interviu, uždavė vieną klausimą, ne tokį kaip visi. Priverčiantį stabtelėti ir susimąstyti. Manęs paklausė: ar aš moku džiaugtis smulkmenomis, ar esu išlaikiusi gebėjimą pastebėti mažus gražius dalykus?
Labai norėjau atsakyti, kad taip, tikrai, jokių abejonių! Bet juk meluočiau. Būčiau nesąžininga pati prieš save ir prieš visus, kurie kada nors galbūt perskaitys mano atsakymą į tą kiek gluminantį klausimą. Taigi, aš pasistengiau būti atvira ir atsakiau taip, kaip iš tiesų jaučiu bei jaučiuosi.
Aš to mokausi: nuolat, kiekvieną dieną. Vis sąmoningai sau primenu, kad tos mažos smulkmenos, kurios kasdien mus supa – ar tai būtų puikiai pavykęs gardus pyragas, ar malonus netikėtas skambutis, ar rytinis mylimo žmogaus bučinys bei geros dienos palinkėjimas – visos jos yra ypač svarbios. Tikiu, kad būtent iš mažų smulkmenų susideda dideli dalykai, dideli džiaugsmai. Tikiu, kad ne kas kita, o smulkmenos suteikia mums visiems pilnatvės jausmą. Bet nepaisant to tikėjimo, aš kartais imu ir pamirštu tai; paskendusi dienų rutinoje ar darbuose, kartais pagaunu save tik bėgančią per dienas ir burbančią, kad nieko nespėju. Tada vėl sakau sau: „Asta, sustok. Apsidairyk. Pajausk, kiek daug gerų dalykų aplink tave. Džiaukis jais!”
Imu suprasti, kad tai – iš tiesų nuoširdžiai džiaugtis smulkmenomis – yra labai sudėtinga. Mes, žmonės, dažnai turime didelių tikslų, planų ir svajonių. Užsibrėžę jų, bandydami juos visus pasiekti, braunamės tuo keliu, ta kryptimi, net nepastebėdami, kiek daug pakeliui praleidžiame. Žmonių, vaizdų, patirčių ir jausmų.
Kažkada man vienas žmogus pasakė, jog norėdama būti laiminga, turiu išmokti pastebėti gražų gėlės žiedą savo kelyje ir juo pasidžiaugti. Tiesiog. Tuomet gal ir prunkštelėjau, bet tikrai suvokiau, kiek daug tuose žodžiuose tiesos. Jei link savo tikslo ar svajonės eitume šiek tiek lengvesniu žingsniu, šiek tiek lėčiau, bet vis apsidairydami ir pasimėgaudami tuo, ką turime šią akimirką aplink save, tas kelias būtų malonesnis. O jei kelias būtų malonesnis, gal jį net ir nueitume greičiau. Ir dar daugiau: galiausiai pasiekę savo tikslą, būtume laimingi, nes kartu su savimi atsineštume didelį bagažą gerų emocijų, surinktų ir į širdį sudėtų pakeliui.
Galų gale, kas gali žinoti, kur ir kaip mes būsime po metų ar po dešimtmečio? Jei savo gyvenimo džiaugsmus nukelsime ateičiai, per dabartį tiesiog prašokdami paviršiumi, dideliais žingsniais, ar nebus ateityje gaila dėl šio laiko, kurį gyvename dabar? Ir, dievaži, kai kalbame apie laiką, tikriausiai niekas niekada negali mums duoti jokių garantijų, tiesa?
Taigi, aš mokausi. Mokausi džiaugtis mažomis smulkmenomis, mažais dalykais. Mokausi juos pastebėti, juos vertinti ir sąmoningai jais pasidžiaugti. Todėl šį rytą nenusistačiau žadintuvo. Ryte išsiplakiau žalią, gaivų ir pavasarišką kokteilį iš virtuvėje rastų vaisių, špinatų bei kokosų pieno. Pusryčiavau balkone, gaudydama šiltus ryto saulės spindulius. Niekur neskubėjau ir tyliai galvojau, kad tai – šis ryto malonumas – yra begalinis džiaugsmas. Aš jį suvokiu, aš jį jaučiu ir aš juo mėgaujuosi. Čia ir dabar.
Skonis: 10/10. Gaivus, lengvas ir skanus pavasaris stiklinėje!
Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.
Žaliasis trintų vaisių ir špinatų kokteilis
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 bananų
1 obuolio
1 kivio
100 g špinatų lapelių
1 skardinės (400 g) kokosų pieno
2 valg. š. medaus
GAMINIMO EIGA
1. Į kokteilių plaktuvą sudėkite gabalėliais sulaužytus bananus, nuluptą obuolį, kivį, špinatų lapelius, supilkite kokosų pieną ir sudėkite medų.
2. Išplakite iki visiškai vientisos masės.
3. Kokteilį išpilstykite į stiklines ir nedelsdami patiekite.
2 komentarai
Jėgų suteikiantis ir tenka sutikti su Jumis “Gaivus, lengvas ir skanus pavasaris stiklinėje!”. Būtinai pabandysiu ir su paprastu pienu. Ačiū už gaivų pavasario gurkšnį.
Nėra už ką! Labai džiaugiuosi, kad patiko 🙂