Penktą valandą ryto naktis dar maišos su rytu. Kojas iš lovos iškeliu drumzlinoje prieblandoje, o kol stoviu po tai šaltu, tai karštu dušu (prabusti juk kažkaip reikia), tas kambarius gaubęs rūkas kažkur išsisklaido. Ir tolumoje, keičiantis pastelinėms dangaus spalvoms, pagaliau pro namų stogus švysteli saulė. Pirmieji saulės spinduliai. Labas rytas. Toks yra mano rytas.
Nežinau, kas kaltas – vasara, miego trūkumas ar paskutiniu metu aplink tvyranti atostogų nuotaika bei kalbos -, bet jau ir aš noriu atostogų. Kartais, stovėdama po rytiniu dušu, pusiau sapnuoju ar pusiau svajoju, kad štai, esu Prancūzijoje. Nuomuojuosi nedidelį jaukų butuką pačiame Paryžiaus centre. Čia yra mažas balkonėlis su gėlių vazonėliais, ir rytai čia visada saulėti. Tiesiai po mano butu, pirmame aukšte, yra kepykla, iš kurios sklindantys aromatai veda iš proto visus gatvės gyventojus. Leidžiu sau tiesiog su pižama nustraksėti laiptais žemyn, kur prie prekystalio plušanti jauna šeimininkų dukra jau mintinai žino, jog atėjau šviežutėlės, ką tik iš krosnies ištrauktos baguette. Pamerkiam viena kitai akį, nusišypsom, palinkim geros dienos, o aš, grįžusi atgal į savo butuką, jau kaičiu virdulį kavai. Pjaustau prancūzišką batoną, ruošiu pusryčių sumuštinius – vieną rytą saldžius, kitą gerokai sotesnius. Išsinešu padėklą su pusryčiais į balkonėlį ir patogiai įsitaisau, atsukusi skruostus vis kylančiai saulei. Gatvėse jau prasideda judėjimas ir žinau, kad netrukus tas judėjimas virs tikru skruzdėlynu: užšokę ant dviračių, kostiumuoti vyrai skubės į prabangius ofisus; jauni vaikinukai savo ryškiais motoroleriais skubės parvešti savo gražuoles namo, kol jų tėvai nepabudo; lauko terasas užplūs pusryčiaujantys ir malonų šurmulį kartais sutrikdys garsiai sušuktas „Espresso!”. Vyrai ir moterys savo nedideliais automobiliukais manevruos siauriomis gatvelėmis, skubėdami pradėti naują dieną; o netrukus pro viešbučių duris pasipils ir būriai turistų su rankose laikomais žemėlapiais ir veiduose šviečiančiomis plačiausiomis šypsenomis. Aš, išgėrusi paskutinį puodelį kavos ir nusilaižiusi sumuštinio trupiniais aplipusius pirštus, taip pat pradėsiu savo dieną. Nuostabią dieną, žinoma, nes juk aš… aš Paryžiuje.
Kaip norėčiau į Paryžių. Vasarai. Ar – gerai jau, gerai – bent savaitei.
O kol kas žaidžiu Paryžių namuose. Savaitgaliais kepdama naminį prancūzišką batoną ir primindama sau, kad jei nesiliausiu svajoti, tikėti ir norėti, tai ir šis mano noras vieną gražią dieną išsipildys. Ir vieną gražią dieną tikrai raikysiu baguette kažkur Paryžiaus gatvelėse esančiame jaukiausiame butuke. Pro langą plykstelėjus saulei, prisiminsiu šias savo fantazijas ir norėsis įsižnybti, kad patikėčiau savo laime. Taip, taip ir bus.
Skonis: 10/10. Yra žmonių, kurie be įvairaus tipo batonų ir šviesių duonų savo gyvenimo neįsivaizduoja, bet aš tikrai ne iš jų. Vis tik prancūziškus batonus ar čiabatas mėgstu, kai reikia pridaryti lėkštę sumuštinukų užkandžiams ar susiorganizuoti greitą vakarienę. Žinoma, žodis „greitas” čia jau nebetinka, nes tai – naminio prancūziško batono receptas, kuriam laiko tikrai reikės. Bet užtat koks didelis malonumas pačiai iškepti duoną ir suprasti, kad ji puiki: traški išorėje, minkšta ir puri viduje, kvapni ir gardi!
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Kur radau? Fine Cooking

Receptas publikuotas Ji24.lt





14 komentarų
Pasaka kaip skaniai čia viską aprašei! Taip ir norisi savaitgalį pasidaryti būtent tokius sumuštinius 🙂
Aušra, na, ar pasigaminai savaitgalį sumuštinius? 🙂
Skaičiau kaip pasaką!
Turiu bėdą: viską, kas man yra pasakojama, arba apie ką skaitau-įsivaizduoju, vaizduotė dirba visu pajėgumu 😀
Nuostabios nuotraukos, nuostabus įrašas ir tu nuostabi 😉
Julija, visa net nukaitau 🙂 Ačiū!
Ahhh, užsisvajojau ir aš apie nuostabius rytus balkonėlyje virš kepyklėlės. Duona atrodo puikiai, šaunuolė!!! 🙂
Ačiū, Ieva Marija! Ji ir buvo tikrai puiki 🙂
Skaitot mano mintis 🙂 Jau seniai bręsta mintis apie bagetės kepimą ir tokius sumuštinius. Reikės spirti sau į užpakalį ir kepti! Nuotraukos jūsų nuostabios.
Ernesta, labai ačiū 🙂 Viskas daug paprasčiau, kai pagaliau imi ir prisiruoši – imi ir darai. Ir pavyksta, o po to galvoji, kad nebuvo verta tiek ilgai delsti. Taigi, pirmyn! 🙂
as su pretendavimu i paty kvailiausia klausima:D na del to sandaraus indo..tai jis turi buti atidarytas ar uzdarytas?|:D
Indas turi būti atidarytas 🙂 Sandarus šiuo atveju reiškia sandarų dugną ir/ar sieneles 😉
Buvau neseniai Paryžiuje ir ragavau tenykštės duonos. Deja, mūsų prekybos centrai turi tik tos duonos parodiją. Tai ir man dabar teks kepti pačiai :). Mano vaizduotė irgi gerai dirba. Taip gražiai aprašėt. Net širdį suspaudė perskaičius. Paryžius… užburiantis miestas. Grįšiu ten. Ir ne kartą.
Linkiu, kad keliai dar tikrai nuvestų į tą užburiantį miestą! O kol tai nutiks, labai tikiuosi, kad namuose pavyks išsikepti prancūzišką batoną, tikrai skoniu prilygstantį Paryžiaus duonos kepiniams 🙂
Sveika!
Nuotraukos fantastiškos, istorija nukelia į Paryžių :)! Pabandžiau ir aš išsikepti jo skanėsto :)! Ir iškepusi kažkaip suabejojau, jog čia yra tas tikras Prancūziškas batonas :). Gal mano batonai buvo per siauri :), gal kiek kietokas viršus (gal miltų per daug), trūko skonio (gal norėjosi tešlai pieno), bet padarius sumuštinį pagal šį receptą, mmmmm….. Nuo šio sumuštinio prasidėjo mūsų šeimos sumuštinių era :))))). Visi eiliniai, kasdieniai sumuštiniai – batonas, sviestas, dešra – nustumti į šoną, o karaliauja įvairių derinių, daugiasluoksniai SKANŪS sumuštiniai :))))!
Ačiū tau už įkvėpimą :)!
Sveiki, gal galėtumėte atnaujinti nuoroda kaip lankstyti duonelę? Nebeveikia…