Prieš porą dienų J. manęs paklausė – netikėtai ir nelauktai, klausimas nukrito lyg iš dangaus – o kodėl aš rašau tinklaraštį? Pasimečiau, aišku. Ne dėl to, kad nežinočiau, kodėl jį rašau; tik todėl, kad į tokį klausimą atsakyti velniškai sunku. Tų priežasčių, atrodo, nors vežimu vežk – labai daug. Bet kai reikia jas visas sudėlioti į atsakymą, gaunasi štai kas: nes man patinka rašyti tinklaraštį. Tikrai labai labai patinka.
Man visada patiko rašyti. Jau nuo vaikystės mane traukė… dienoraščiai. Dienoraščio idėja man visada atrodė žavi. Bene kasmet išsirinkdavau gražiausią sąsiuvinį ir pradėdavau. Tai trukdavo dieną, dvi, kartais savaitę, na, daugiausiai gal mėnesį. O paskui kažkaip sutingdavau ar prarasdavau tam ūpą, o ir ranką greit paskausdavo, ką jau kalbėti apie bandymą rašymą slėpti nuo namiškių, kurie tik ir sukiojosi aplinkui – žodžiu, niekada tas dienoraščio rašymas netapo įpročiu, kad ir kaip aš stengiausi. Matyt, nebuvo lemta. Matyt, buvo lemta pradėti rašyti internetinį dienoraštį (tinklaraštį), nes juk ne veltui čia rašau jau penktus metus. Ir visiškai nesiruošiu nustoti. Nes man labai patinka.
Be to, kad man patinka rašyti (tikiuosi, kad yra tokių, kuriems patinka ir skaityti), man patinka ir fotografuoti. Žaisti su fotoaparatu, stengtis pranokti save, iš šimto vienodų nuotraukų rinkti vos kelias pačias dailiausias. Nors vis dar nesijaučiu galinti girtis savo nuotraukomis, bet pati puikiai tai matau – jos nepalyginti geresnės nei prieš kelerius metus. O dar po metų kitų bus dar gražesnės. Man tai patinka.
Galiausiai, man patinka suktis virtuvėje. Nors ir gimė ši aistra iš nelaimingų patirčių, šiandien – tai vienas iš daugiausiai džiugesio man suteikiančių malonumų. Maišyti, plakti, kepti, apversti virtuvę aukštyn kojom… nekantriai laukti rezultato, ragauti ir vaišinti. Įžengusi į virtuvę, iš spintelės išsitraukusi pakuotę miltų ir didįjį šaukštą, aš jaučiuosi laiminga. Fotografuodama puikiai pavykusį skanumyną, jaučiuosi laiminga. Pasakodama ir dalindamasi čia, jaučiuosi laiminga. Sulaukusi Jūsų komentarų ir vertinimų, įkvėpusi keliauti į savo virtuves, išgirdusi, kad pavyko ir patiko, jaučiuosi labai labai laiminga. Ką jau bekalbėti apie tai, kad tinklaraščio rašymas skatina domėtis ir tobulėti, leidžia susipažinti su puikiais žmonėmis ir atrasti daug gražių, skanių dalykų. Kartais tinklaraščio rašymas atveria galimybes, kartais – netgi pildo svajones.
Taigi, kodėl aš rašau tinklaraštį? Kai pagalvoji, viskas juk labai paprasta. Kai atrandi kažką, kas patinka, kas suteikia džiaugsmo, tai pamažu tampa gyvenimo dalimi. Rašydama tinklaraštį, tris savo pomėgius – pasisukinėjimus virtuvėje, rašymą ir fotografiją – aš apjungiu ir turiu štai čia, „Saulėtoje virtuvėje”. Tai, kiek daug džiaugsmo man tai suteikia, yra daugiau nei pakankama priežastis rašyti tinklaraštį. Tiesa, kai rašiau primąjį savo įrašą, kažin, ar galėjau įsivaizduoti, kaip ilgai tęsis šio dienoraščio rašymas; o štai šiandien aš jau neabejoju, kad jis tęsis dar labai ilgai. Kaip tose gražiose vaikystės pasakose… ilgai ir laimingai. Ir skaniai!
Skonis: 10/10. Kokios spurgos žvarbioms žiemos dienoms galėtų tikti labiau nei imbierinės? Jos gausiai aromatingos ir ypač sodraus, ryškaus skonio. Minkštos ir purios. Dėl dosnaus žiupsnio įvairių prieskonių yra šiek tiek aštresnės, ne tokios švelnios – tačiau šis išskirtinumas tėra didelis pliusas netradicinėms, bet labai gardžioms imbierinėms spurgoms.
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Kur radau? kokocooks
8 komentarai
Man patinka skaityti Jūsų įrašus, priešistorę. Visada džiaugiuosi atverturi Jūsų tinklaraštį ir radusi jame naują įrašą, o jei dar tai desertas, tai dvigubai smagiau … 🙂
Ačiū, Daiva! 🙂 Pažadu, kad desertų čia tikrai niekada netrūks 😉
Aš kai pamatau naują įrašą svetainėje „skonių blogas”, tik pasižiūrėjusi į nuotrauką suprantu, kad rasiu naują įrašą Saulėtoje virtuvėje.Ir tikrai ne todėl kad fotografijose saldumynai (dažniausiai) :), todėl kad kiekviena nuotrauka tokia šilta, „išieškota”, dvelkianti namais ir jaukumu. Ačiū, kad dalinatės!
Akvile, labai ačiū už tokius gražius žodžius 🙂 Man be galo gera žinoti, kad yra žmonių, kurių akyse „Saulėta virtuvė” jau yra savita, laukiama, atpažįstama, pajaučiama. Ačiū!
kaip skanu!!!! tik tokiom spurgom su puodeliu šalto pieno Naujųjų metų pažadus laužyti verta! ačiū už receptą ir už tai, kad esat. Visada nepaprastai malonu skaityti Jūsų įrašus ir akimis valgyti nuotraukas. kartais atrodo, kad skaityčiau ir be paties recepto, kad tik dažniau ir daugiau tų įrašų „Saulėtoje veirtuvėje” būtų:)
Vaje, tikrai taip – dėl šių spurgų verta sulaužyti Naujųjų pažadus! 🙂 Tiesą sakant, apskritai dėl visų tų puikių skanių desertų, kurių pilnas pasaulis, net neverta duoti pažadų atsisakyti saldumynų 😀 Aš jau seniai šitą taisyklę išmokau 😀
Na, ir taip pat – ačiū, Egle 🙂 Kuklinuos skaitydama tokius komplimentus, bet šypsos ir lūpos, ir akys, ir širdis dainuoja 🙂
Ir labai puiku, kad rašote:)
Visada malonu rasti kažką naujo parašyta šiame tinklaraštyje, nes visuomet tai kažkas įdomaus ir be galo skanaus! O dar ir pavadinimas „Saulėta virtuvė”, visada norėčiau, kad mano virtuvė būtų būtent tokia – kupina skanėstų, juoko ir rytinės saulės spindulių. Ačiū!
Ačiū, Kotryna! 🙂 Net neabejoju, jog jei norėsi – tavo virtuvė ir bus būtent tokia. Juk mes patys kuriame savo pasaulius, savo namus, savo saulėtas virtuves 🙂 Linkiu, kad tie gražūs norai ir svajonės išsipildytų lengvai, sklandžiai 🙂