Kalėdinis meduolinis pepparkakor namelis

Dažniausiai šventės eina lėtai ir po truputį, lyg erzinant. O paskutinę dieną, įlindus į virtuvę iškepti torto, pyrago, keturių rūšių sausainių, sulipdyti trijų rūšių saldainių ir dar šio bei to jos pradeda lėkti neapsakomu greičiu, skatindamos suktis greičiau ir verčiančios prašyti dangaus dar bent kelių valandų paroje. Tuomet ateina Kūčios, po eglute išsirikiuoja (ne)tvarkingas kalnelis dovanų ir staiga supranti… Jau. Sunku patikėti, bet jos atėjo.

Ši akimirka tikriausiai pati sunkiausia, mat reikia kažkaip prisiversti nuvyti baisiausią mintį šalin – kad jos praeis. Kad dabar jau laikrodžio rodyklės suksis greičiau, minutės tiksės garsiau, saulė nusileis greičiau, o rytai vakarus keis vienas po kito, kol reikės su liūdesiu sau pasakyti – viskas. Šios mintys įkyrios ir atkaklios, visa griaunančios ir lyg koks žaliasis Grinčas negailinčios taip puoselėtos Kalėdinės nuotaikos. Nebent tu stipriai suspaudi kumščius ir pasakai sau, kad aš nepasiduosiu. Kalėdos čia, jos dabar. Traškančioje židinio ugnyje, spindinčiose lemputėse ant eglutės, baltoje snaigėje, prie dosniai šventiniais gardumynais nukloto Kalėdų stalo sėdinčiųjų šypsenose. Karštos arbatos puodelyje ir minkštuose pataluose ankstų Kalėdų rytą. Baltose gatvėse anapus lango ir skambiame juoke. Jos čia. Ir niekas jų neatims.

Mano širdyje dar ir dabar gyvena Kalėdos – ramios, jaukios, šildančios. Paprastos, tačiau nepaprastos. Norėčiau tikėti, kad ir Jūsų namai kvepia šventėmis. O jei ne, norėčiau į delną įdėti saują kalėdinės nuotaikos. Labai norėčiau.

Žinau, kad meduoliniams nameliams jau tikriausiai šiek tiek per vėlu. O gal ir kiek daugiau nei šiek tiek. Bet… bet geriau vėliau nei niekada. Jei jau neiškepsite šiais metais, tuomet galbūt susigundysite kitais. Tai puiki namų puošmena, neįtikėtinai miela dovana, jaukus pasiruošimas žiemos šventėms ir nesumeluotas džiugesys išspaudus paskutinį glajaus lašą. Tai namelis, kuriame tikrai gyvena Kalėdos.