Pasvajokim. Apie lėtus ir ramius rytus, apie pirmadienius, kurie prasideda su saule, apie orkaitėje kepančias pusryčių bandeles, o ant stalo – kvepianti kava ir tobulai sunokę avokadai, švieži žalumynai, gardžiausias…

Karantinas išvargino – tiek daug pasiilgta, tiek daug norisi. Kelionių, susitikimų, jūros, vakarų senamiestyje, šypsenų ir bučkių į skruostus. Bet pavasaris pagaliau kutena padus ir tiesiog negali nesidžiaugt mažom kasdienėmis…

Labas, mano vardas Asta. Turiu daug silpnybių, o vienos iš didesnių – marcipanas ir šie sausainiai. Nejuokauju, tikrai. Atradau juos ir pradėjau kepti dar tada, kai marcipaną tekdavo gaminti pačiai…

Ir kas gi nenorėtų išsikepti tikros neapolietiškos picos namuose? Aš tikrai norėčiau. Supratau tą iš karto, vos tik pasitaikė proga, ir kibau į šį nuotykį iš peties: „Pizza shop“ man…

Prisimenu, kai buvau maža, mama labai mėgdavo į įvairiausius kepinius įdėti varškės. „Kad būtų minkštesni“, – sakydavo, o aš šiek tiek nerimaudavau, kad vietoj pyrago valgysim kažką panašaus į varškėtį.…

Laiką skaičiuoju nebe dienomis – skaičiuoju jį dienomis iki pavasario. Kuo mažiau belieka, tuo lėčiau tos dienos slenka. Žinot, visada taip būna, kai kažko labai lauki: kelionės, pasimatymo ar orkaitėje…

Kai nevalgau pyragų (galit patikėti, šypt?), būna, maišau salotas. Vadinu tai balansu ir švelniai save pagiriu visais tais kartais, kai pavyksta neskirstyti maisto į gerą ir blogą, kai triukšmingoje kasdienybėje…

Jeigu kur nors pasauly ir galėjo gimti mintis kepti pyragą su alyvuogių aliejumi, tai, matyt, Italijoje. Ir ta mintis iš tiesų daugiau nei puiki – alyvuogių aliejus pyragui suteikia nuostabią…

Apsidairau – atrodo, kad tiek daug žmonių aplink mane šiuo metu išbando veganišką mitybą! Esu tikra, kad aš pati veganė turbūt niekad nebūsiu (niekada nesakyk niekada, žinau!), bet paįvairinti mitybą…

Savaitgalio popietės desertui, o gal tingiems lėtiems pusryčiams – nėra netinkamo laiko saldžiam kruasanų pudingui su šiltu vanilės padažu. Kad ir koks paprastas receptas bebūtų, štai keli dalykai, kuriuos verta…

Pagalvojau, juk vos mėnuo iki pavasario – pats metas skaičiuoti dienas ir… auginti salotas! Na, gerai, mane artimiau pažįstantys puikiai žino: myliu augalus, bet nesu iš tų, kuriems sekasi auginti.…

Kažkas jau keliauja, kažkas dar nekeliauja, tuo tarpu man pačiai atrodo, kad nėra dabar saugesnės vietos už namus. Todėl ir toliau vartau nuotraukų albumus, kartais ilgesingai atsidūstu prie kelionių žemėlapio,…

Kad ir kaip stropiai beskaičiuočiau dienas iki pavasario, už lango – pati tikriausiai žiema. Tokia tikra, kokios seniai nematėm! Su sniego kalnais, nosį kandančiu šaltuku, nesuskaičiuojamais drabužių sluoksniais ir po…

Jei sėdėčiau dabar kur nors Paryžiuje, lauko terasoje netoli Liuksemburgo sodų, lėtai gerdama kavą ir žiūrėdama į romantiškai besileidžiančią saulę, kažkur iš tolumos vis atsklistų gatvės muzikos akordai, o praeivių…

Savaitgalio rytas. Toks tylus, atrodo galėtum išgirsti krentančią snaigę. Ar vėjo gūsį – per menką, kad sujudintų storomis sniego kepurėmis pasidabinusias pušų šakas. Žvelgdama pro langą į baltą žiemą, kvėpuoju…

Jeigu kas nors prieš gerus penkerius metus man būtų pasakęs, kad valgysiu humusą – ne tik valgysiu, bet ir gaminsiu jį pati! – būčiau pavarčius akis, nusijuokus ar susiginčijus. Niekada.…

Pradėti šį tekstą norėjau taip: jei jums kada atliks karamelės, išmėginkite šį receptą – pagardinkite karamele granolą! Netrukau suprasti, kad tokiame sakinyje labiausiai trūktų logikos; bent jau pas mus karamelės…

Nujaučiu, kad sausį visi ieškome lengvesnių idėjų pietums ar vakarienėms. Nes esam truputį pavargę po maisto fiestų metų pabaigoje. Nes tamsios dienos kartais vagia įkvėpimą. Nes lengvumo – ir mintyse,…

Šiais metais, kaip niekad iki šiol, ničnieko sau nežadėjau. Nei numesti dešimt kilogramų, nei atsisakyti cukraus, nei sportuoti penkiskart per savaitę. Tie pažadai, kad ir kiek kartų kartoti, dar niekad…