Pusrytinės cukinijų ir kokosų pieno apkepėlės

 Pusrytine cukiniju apkepele

Džiaugiuosi visomis knygomis, su kuriomis dirbau, dirbu ar dar tik dirbsiu. Didžiuojuosi jų autoriais ir vertinu galimybę kiekvieną jų pažinti. Jie – nuostabūs žmonės. Jie yra tie, kurie rašo knygas, dovanodami mums galimybę atrasti ir pažinti: platų pasaulį, tolimus kraštus, naujus skonius.

Šiandien – apie vieną iš jų, brangių mano autorių. Kai pirmąkart nuvykau į „Fresh Friendly Family“ restoranėlį, radau jaukų kiemą su vaikų žaidimų aikštele ir staliukais. Radau ten ir Rūtą, moterį su šypsena nuo ausies ligi ausies, nuoširdžiu juoku, didelėmis svajonėmis ir begaliniu tikėjimu. Ten, jaukiame jų šeimos restoranėlyje, prie puodelio kavos buvo ir sausainis. „Gyvenimas yra dabar“, – buvo ant jo įspausti žodžiai. Įspaudžiau sau juos ir į atmintį. Nes pačius svarbiausius dalykus reikia kartoti, kartoti, kartoti.

Rūta yra žmogus, kuris įkvepia. Man rodos, visai net nėra svarbu, ko jūs trokštate – išmokti skraidyti oro balionu, apvažiuoti aplink pasaulį dviračiu ar iškepti tobulą tortą savo virtuvėje – pokalbis su Rūta gali jus taip užburti, kad pajusite tikintys savimi dešimtkart labiau. Jos šypsena, jos pavyzdys, jos istorija – jie kalba už save.

Yra įmanoma apversti savo pasaulį aukštyn kojomis vardan svajonės. Yra įmanoma išsukti iš saugaus praminto kelio vardan didelio troškimo. O kai tiki visa širdimi ir dirbi iš visų jėgų, kai sutelki visą šeimos vienybę ir pastangas – pirmasis „Napoleono“ tortas, iškeptas pagal močiutės receptą, virsta tortų kepyklėle ir net šeimos restoranu. Žinote, kodėl? Nes svajonės pildosi. Ypač tada, kai ne tik svajoji, skaičiuodamas žvaigždes, tačiau suplanuoji ir mažus žingsnelius link svajonės. O tada eini link jos, nė akimirkos savimi nesuabejodamas. „Gyvenimas yra per trumpas daryti dalykus, kurie neturi magijos“, – sako Rūta savo receptų knygoje „Vieno stalo istorija“, ir aš noriu šiuos žodžius įsirėminti.

Taigi, Rūta yra įkvėpimas. Tokia pat yra ir jos knyga. Rūta nuo pat pirmo mūsų pokalbio žinojo, kokia tai bus knyga – kad tai nebus tik receptų rinkinys; ji pasakos istoriją. Šeimos istoriją, kuris neretai vyksta virtuvėje ir aplink valgomojo stalą. Čia susitinka du žmonės. Vieną dieną čia prisijungia ir trečias, dar visai mažas. Šeimai didėjant, didėja ir šurmulys prie valgomojo stalo. Galiausiai, greitus, lengvus ir sočius patiekalus papildo ir nostalgiški močiutės kepiniai. Ak, tas saldus senelių stalas…

Receptai? Jie puikūs. Jei atsiversite skyrių jaunai šeimai, dviese bėgančiai ir skubančiai per gyvenimą, jie bus greitai ir paprastai paruošiami. Nes tai yra tas gyvenimo etapas, kai laiko būti virtuvėje tiesiog nelieka. Jei atsiversite keturių asmenų šeimos skyrių, jie bus sotūs, maistingi ir įvairūs. Tokie, kuriuos paruošus, galėsite prie stalo sukviesti visus šeimos narius ir nustebinti juos gardžia vakariene.

Sekmadienio rytą, paėmusi Rūtos knygą į rankas, aš verčiau puslapius ir rinkausi. Lengvos cukinijų apkepėlės, šiek tiek pakoreguotos pagal mūsų šaldytuvo turinį, saulėtiems savaitgalio pusryčiams buvo būtent tai, ko reikėjo; tai, kuo norėjosi pradėti gražios dienos rytą. Taip, kaip ir priklauso sekmadieniais: labai lėtai, truputį tingiai, tikrai gardžiai…

 Pusrytine cukiniju apkepele

Skonis: 10/10. Iš cukinijų labiausiai mėgstu virti trintas aromatingas sriubas ir kepti štai tokias bei panašias nuostabiai gardžias apkepėles. Labai rekomenduoju ne tik pusryčiams, puikiai tiks ir lengviems pietums ar vakarienei!

Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.

Porcijų skaičius: 2 porcijos

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Recepto šaltinis: pagal Rūtos Repšienės „Vieno stalo istoriją“

 Pusrytine cukiniju apkepele

♥ Pusrytinės cukinijų ir kokosų pieno apkepėlės

500 g cukinijų
2 vidutinio dydžio morkų
1 česnako skiltelės
1 saujelės špinatų
3 kiaušinių
100 ml graikiško jogurto
100 ml kokosų pieno
druskos ir pipirų
gabalėlio sviesto

1. Įkaitinkite orkaitę iki 180 C temperatūros.
2. Burokine tarka sutarkuokite cukinijas, morkine – morkas. Česnaką supjaustykite smulkiais gabalėliais, sukapokite špinatus.
3. Išplakite kiaušinius, į plakinį sudėkite graikišką jogurtą ir supilkite kokosų pieną, sudėkite cukinijas, morkas, špinatus ir česnakus. Pagardinkite druska bei pipirais.
4. Gautą masę supilkite į nedidelius kepti pritaikytus indelius, pateptus sviestu.
5. Kepkite orkaitėje 30-40 minučių (priklausomai nuo indelių dydžio ir apkepėlių storio).

 Pusrytine cukiniju apkepele

Comments { 0 }

Avižinė košė su morkomis ir topinambais

Ar aš kada pasakojau apie savo pūkelių rinkimo maniją? Daugeliui tikrai taip. O jei ne, apie ją kuo išsamiausiai galėtų papasakoti mano vyras, kartais pavartydamas akis, kartais sugrieždamas dantimis, o kartais tiesiog atlaidžiai (o gal beviltiškai?) nusijuokdamas.

Viskas prasidėjo tada, kai mes įsikraustėme į savo namus. Jei iki tol buvau tiesiog tvarkinga, peržengus savų namų slenkstį susirūpinau kiekviena dulkele. Ir žinoma, tais pūkeliais… Tais, kuriuos pro atdarą langą į kambarius įgena šiltas vėjas. Tais, kurie mažais gumulėliais krenta nuo kojinių, betrepenant su jomis po namus. Ir visais kitais, kurie yra ne vietoje (vienintelė vieta, skirta jiems būti, žinia, yra šiukšlių dėžė).

Buvo kartų, kai juokavome, kad teks išmesti kojines, kurios taip baisiai pūkuojasi (beveik girdžiu tuos griežiančius vyro dantis pro tramdomą juoką). Buvo kartų, kai patogiai įkritusi į sofą ir žiūrėdama filmą, kėliausi ir ėjau pakelti nuo grindų kažin kur kitame kambario gale nukritusio plauko, už kurio netyčia užkliuvo akis. Buvo kartų, kai tvarkiausi kur kas po vidurnakčio, nes žinojau, kad ryt ar poryt tam neturėsiu laiko (atsiprašau kaimynų ir tikiuosi, kad mano siurblys pakankamai tylus arba jų miegas pakankamai gilus). Galiausiai, buvo net tokių viso mano įžūlumo pareikalavusių atvejų, kai prašiau žmonių nesiremti į beveik baltai išdažytas sienas, nes… na, juk suprantat. Arba gali būti, kad visai nesuprantat.

Nežinau, kur yra ta plonytė linija tarp tvarkingumo ir pamišimo, bet tikriausiai reiktų pripažinti – būna dienų, kai ties ja balansuoju (tiesa, niekaip negaliu suprasti, kodėl tai galioja tik namams, o štai automobilyje tai nors ir tvanas, nors ir šiukšlynėlis…). Todėl nereikia tikriausiai nė sakyti, kaip aš apsidžiaugiau, kai TOPO CENTRAS pasiūlė išbandyti PHILIPS dulkių siurblį – ne bet kokį, o tokį, apie kurį svajojau, kai rinkomės sau naują, bet kažkaip save sutramdžiau. Skirtumai? Maniškis nuostabus, nes yra pakankamai galingas, pakankamai tylus, bet šis, naujas geras draugas, dar nuostabesnis, nes yra lyg kokia elektrinė šluota! Jokio laido, jokio paskui mane bevažinėjančio kūno, tiesiog rankoje patogiai laikoma šluota, ant kurios sėkmingai skraidyti galiu net keturiasdešimt minučių: ne šluojanti, bet siurbianti ir plaunanti. Ir dar… mėlyna!

 Dulkiu siurblys

 Dulkiu siurblys

Parsivežusi dėžę namo ir pagarbiai aplink ją aptūpčiojusi bent tris garbės ratus, paprašiau vyro padėti surinkti šitą naują turtą. Buvo vėlus vakaras, o aš klapsėjau akimis stebėdama, kaip paprastai jis surenka šį konstruktorių. Paprasta! Iškart pabandėm ir įjungti, bet abu vienu metu atsisukom į laikrodį – palyginti su maniškiu, šis labai garsus! Bijau, kad išbudintų net kiečiausiai miegančius kaimynus, todėl teko pasitelkti visą kantrybę ir išlaukti rytojaus. Matyt, tai ir bus vienintelis šio dulkių siurblio minusas ilgoje įspūdžių grandinėje – labai gaila, bet nesu tokia žiauri, todėl teks tiesiog atsisakyti pūkelių naikinimo operacijų vidury nakties.

O kas toliau? Vien geri ir smagūs dalykai, pradedant spalva (tikrai myliu mėlyną) ir baigiant maksimaliu patogumu. Keturiasdešimt minučių, kurias veikia pilnai įkrautas dulkių siurblys, yra labai geras laikas: galima spėti viską išsiurbti, o pakeitus antgalį – dar ir išplauti. Jei gyvenate ne pily, o dviejų ar trijų kambarių bute, to laiko pakaks ir užkaboriams pasiekti, mažesnėms spintelėms atstumti, o vienu mygtuko paspaudimu dulkių siurblį perkonstravus į mažą rankinį siurbliuką – ir sofai (kas galėjo pagalvoti, kad ant tamsiai rudo audinio taip ryškiai švies visi pūkeliai) ar grindjuostėms nusiurbti (ar pastebėjote, kiek daug dulkių ant jų prisikaupia!).

Skrydis su šia elektrine šluota daugiau nei malonus, nes suteikia visišką judėjimo laisvę. Užkliūti už dulkių siurblio laido ar jį patį užkliudyti už spintelės ar stalo kampo, – menkas malonumas. Ką jau kalbėti apie visada tūnančią riziką, kad įsijautus imsi ir įvažiuosi su siurbliu į tą puoselėjamą baltą sieną. O štai čia viskas kitaip – imi į rankas ir važiuoji, visiškai pilnai kontroliuodamas kiekvieną judesį, sklandžiai apvažiuodamas kiekvieną kampą, stalo koją ar dar kažką, pasipainiojusį kelyje. Pasaka! Šluota ir kibiras, skirti grindų plovimui, kol kas irgi išleisti atostogų – mat šis mėlynas gražuolis turi atskirą antgalį, į kurį pripylus vandens ir prikabinus šluostę, viskas vyksta vienu metu: siurbi, plauni ir džiaugiesi. Na, gerai, džiaugiesi tuo atveju, jei tų pūkelių nebuvo tiek jau daug; kitu atveju daug geriau iš pradžių išsiurbti, tuomet jau plauti, nes sušlapusios dulkės tiesiog veliasi aplink šluostę ir tiek to džiaugsmo.

Nedelsdama paprašiau vyro, kad spintoje paruoštų kabliuką specialiai šiam siurbliui – jis užima mažai vietos, bet nusipelno, kad ji būtų garbinga (oi, ir man būtų sunku paaiškinti, kaip super klaikiai mane erzina ne vietoje esantys daiktai…). Galų gale, aš jau beveik įsitikinusi, kad tai ne šiaip sau pramoga – šios raganų (ir pamišusių namų šeimininkių) svajonės man tiesiog reikia. Kad dar greičiau ir sėkmingiau išnaikinčiau kiekvieną ne ten nukritusį pūkelį.

Aš suprantu, kad suteikti tiek daug reikšmės kiekvienai dulkei yra beprotybė. Bet lygiai taip pat suprantu, kad kitaip šiame gyvenimo etape nemoku, negaliu ir nenoriu. Tvarkingi namai man suteikia tiek daug džiaugsmo, kiek gabalėlis šokolado, todėl, atsižvelgdama į mažėjančius drabužius, verčiau jau tą laiką skirsiu pūkelių siurbimui, o ne eilinės šokolado plytelės dorojimui, šypt.

Kiekvienas turi silpnybių. Šiandien mano silpnybė – mūsų namai ir visiškas jų puoselėjimas. Jaučiuosi tobulai: jie tvarkingi, jie maloniai dvelkia degančių žvakelių aromatu, orkaitėje kepa vakarienė, o mes keliame taurę vyno už mūsų laimę ir meilę.

Gyvenimas yra gražus! Gražus ir su tais nelemtais pūkeliais, bet be jų – dar gražesnis.

 Avizine morku-topibambu kose

Skonis: 9/10.  Kad ir kaip mėgtumėte rytines košes, paprastai anksčiau ar vėliau įprastas skonis ima pabosti. Funkcinis maistas, įvairių daržovių milteliai, – būdas suteikti įprastoms košėms naujų skonių ir aromatų. Šaukštelis džiovintų daržovių miltelių atitinka 100 gramų žalių daržovių, todėl košę praturtinsite ne tik naujais skoniais, tačiau ir maistinėmis medžiagomis. Morkų ir topinambų milteliai, pagardinti šaukšteliu malto cinamono, košei suteikia malonų aromatą bei švelniai saldų skonį. 

Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.

Porcijų skaičius: 1 porcija

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Publikuota: SMAGURIS.lt

 Avizine morku-topibambu kose

Avižinė košė su morkomis ir topinambais

½ stiklinės (70 g) stambių avižinių dribsnių
1 stiklinės (250 ml) sojų pieno
1 arb. š. morkų miltelių
1 arb. š. topinambų miltelių
¼ arb. š. malto cinamono
žiupsnelio druskos
1 arb. š. medaus

1. Avižinius dribsnius, sojų pieną, morkų ir topinambų miltelius, maltą cinamoną ir žiupsnelį druskos sudėkite į nedidelį puodą.
2. Kaitinkite virš vidutinio dydžio ugnies, kartais pamaišydami, kol košė sutirštės, o avižiniai dribsniai išbrinks.
3. Nukelkite nuo ugnies. Įmaišykite šaukštelį medaus.
4. Perdėkite košė į dubenėlį ir nedelsiant patiekite. Galite pagardinti bananu ir saujele traškių dribsnių.

Comments { 1 }

Sumuštiniai su kiaušiniais ir pomidorais

 Sumustiniai su kiausiniais ir pomidorais

Kiek prisimenu, visada mėgau duoną. O iš visų duonų, juoda buvo ir yra mano mėgstamiausia. Atminty saugau net vieną ypač ryškų prisiminimą – apie vasarą, kai dirbau vietinėje rajono parduotuvėlėje. Kaskart, tiekėjams atvežus šviežią ajerų duoną, iš karto į šalį atsidėdavau vieną kepalėlį sau. Tikrai nelaukdavau vakaro ar kitos dienos – nedelsdama sukrapščius litą ir keliasdešimt (atrodo, aštuoniasdešimt) centų, ją, dar minkštą, vis po riekelę ir po riekelę per dieną ir suvalgydavau. Kai tik parduotuvė ištuštėdavo, atsilauždavau gabalėlį. Valgydavau ją be nieko – buvo tokia skani, kad nieko prie jos ir nereikėjo.

Nesu iš tų bepročių, kurie, jei ant stalo nėra duonos, nieko daugiau be jos valgyti tiesiog negali. Bet sumuštinius mėgstu, riekelę duonos prie salotų taip pat mėgstu, o ir plakta kiaušinienė, kaip ir silkė, man skaniausia su duona. Kartais nė nepajaučiu, kaip per dieną suvalgau visas šešias riekeles: porą sumuštinių iš ryto, porą riekelių prie salotų perpiet, o vakare – dar dvi riekės su keptu ar virtu kiaušiniu.

Sumuštinius taip pat visada mėgau. Nors darbo dienų rytais jie nuo mokyklos laikų iki dabar yra patys paprasčiausi – riekė duonos, riekelė kumpio ar sūrio ir kokia daržovė, – savaitgaliais ar vakarais galima sugalvoti ir šį tą įdomesnio. Savo „Pusryčių knygoje“ visą skyrių dedikavau sumuštiniams (kas yra labai logiška, kai kalbame būtent apie pusryčius) ir jį beruošdama atradau dar ne vieną naują derinį.

Kepti duoną namuose? Taip, buvo ir toks etapas. Tačiau lietuviai kepa tiek nuostabių duonų – nuo gausaus pasirinkimo prekybos centruose iki dar bene gausesnio turguose ir mugėse. Todėl tą laiką, skirtą naminės duonos kepimui, aš nusprendžiau skirti verčiau kažkam kitam. O duoną ramia širdimi dedu į kasdienių pirkinių krepšelį.

 Sumustiniai su kiausiniais ir pomidorais

Paprastai į pirkinių krepšelį keliauja mano pastarųjų metų favoritė, „Gardėsio“ „Jorė“ su saulėgrąžomis arba juoda duona „Penkiagrūdė“, tačiau visada esu už išbandymą ir naujų produktų. Todėl kai „Vilniaus duona“ įteikė pilną krepšį savo naujų gaminių, aš nieko nelaukusi pasigaminau sumuštinių. O kadangi vien šiame įraše jau ne kartą paminėjau kiaušinius šalia duonos, tai nieko nuostabaus, kad šįkart tai buvo juodos ruginės duonos „Bemielė“ sumuštiniai su virtais kiaušiniais ir pomidorais. Pakeitus majonezą graikišku jogurtu bei pagardinus smulkintais špinatais, tai tapo ne tik labai gardžiais, bet mano akimis ir pakankamai sveikais pietumis.

 Sumustiniai su kiausiniais ir pomidorais

 ♥ Sumuštiniai su kiaušiniais ir pomidorais

2 kietai virtų kiaušinių
1 pomidoro, be minkštosios dalies
apie 10 špinatų lapelių
1 arb. š. graikiško jogurto
žiupsnelio druskos
žiupsnelio grūstų juodųjų pipirų

2 riekelių juodos duonos
kelių špinatų lapelių

1. Virtus atvėsintus kiaušinius supjaustykite nedideliais kubeliais.
2. Pomidorą, be minkštosios dalies, supjaustykite panašaus dydžio kubeliais.
3. Špinatus susmulkinkite.
4. Kiaušinius, pomidorus ir špinatus sumaišykite su šaukštelius graikiško jogurto. Pagardinkite druska ir grūstais juodaisiais pipirais.
5. Ant dviejų riekelių duonos (jei norite, jas paskrudinkite) dėkite po kelis špinatų lapelius, o ant jų paskirstykite kiaušinius.
6. Apibarstykite dar žiupsneliu grūstų juodųjų pipirų ir patiekite.

 Sumustiniai su kiausiniais ir pomidorais

Comments { 1 }