Avižiniai graikiško jogurto keksiukai su persikais

 Aviziniai graikisko jogurto keksiukai su persikais

Buvo laikas, kai gyventi sveikiau man reiškė kardinalius mitybos pokyčius. Iš vakaro sudorojusi visus namuose esančius saldainius ir pyragėlius, ir šiukšlių dėžėn ištrenkusi tai, ko suvalgyti nenorėjau ar nepajėgiau, kitą dieną pradėdavau lyg naują gyvenimą: be šokoladų, pyragų ir ledų, be baltų miltų ir padažų, be pieno produktų (nes šiuos, deja, sunkiai toleruoju) ir be keptuvės, nes šiai reikėtų riebalų. Įtikindavau save, kad toks sprendimas yra geriausias ir teisingas, ir kartais man pavykdavo ištempti savaitę, dvi, o gal net mėnesį. Hm, jei sąžiningai, mėnesio tikriausiai nepavyko ištempti niekada. O kodėl turėtų?

Dabar suprantu, koks blogis yra tokie kraštutinumai, o tada tai atrodė vienintelis galimas kelias „sveikesnio gyvenimo“ link.

Šiandien, kai sakau, kad stengiuosi gyventi sveikiau, tai nereiškia, kad atsisakiau kažkokių produktų. Tiesa, man daug lengviau, kai namuose nėra šokolado, nes jam tikrai turiu priklausomybę ir galiu suvalgyti neišmatuojamus kiekius. Bet štai keptuvę sėkmingai naudoju, tik įprastą aliejų dažniausiai pakeičiu kokosų aliejumi. Pieno produktus atsirenku ypač atidžiai – į šaldytuvą dedame tik tuos, po kurių netenka keikti(s). Kepu ir keksiukus, tik į dubenį, skirtą tešlai, stengiuosi atrinkti sveikesnių produktų alternatyvas. O kai į kiemą ateina šventės, numoju į viską ranka ir kepu nuodėmingiausią pasaulyje tortą, nes kartais juo pasimėgauti yra daugiau nei sveika.

Šie keksiukai – vieni iš tų, kuriais be jokių sąžinės priekaištų galėtumėte gardžiuotis net eilinį pirmadienį ar trečiadienį, be jokios progos. Be cukraus, be riebalų, be kremo kepuraičių. Su avižomis, graikišku jogurtu, medumi, pagardinti persikų gabalėliais. Ne itin saldūs, tačiau minkšti ir drėgni. Nemeluosiu – galbūt jie nesprogs tokiomis fanfaromis, kokiomis galėtų sprogti karameliniai keksiukai su šokoladiniu įdaru ir maskarponės kremo kepurėlėmis, bet jie gardūs. Paprasti gerąja to žodžio prasme. Puikūs kasdienėms arbatos pertraukėlėms ar subalansuotam savaitgalio desertui, kai pagaliau imi susidraugauti su protingu sveiku gyvenimo būdu.

 Aviziniai graikisko jogurto keksiukai su persikais

 Aviziniai graikisko jogurto keksiukai su persikais

12 keksiukų

♥ Avižiniai graikiško jogurto keksiukai su persikais

1 didelio arba 2 mažų kiaušinių
1 stiklinės (225 g) graikiško jogurto
¼ stiklinės (80 g) medaus
¼ stiklinės (60 ml) pasukų
1 arb. š. vanilės ekstrakto
1 stiklinės (140 g) miltų
½ stiklinės (70 g) stambių avižinių dribsnių
1 ½ arb. š. kepimo miltelių
½ arb. š. malto cinamono
žiupsnelio druskos
1 didelio persiko (apie 150 g kubelių)

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Paruoškite 12 keksiukų formelių (5 cm skersmens).
2. Vidutinio dydžio dubenyje lengvai išplakite kiaušinį. Sudėkite graikišką jogurtą, šviežią medų (sustingusį pašildykite garų vonelėje, kol taps skystas), pasukas, vanilės ekstraktą. Gerai išplakite iki vientisos masės.
3. Suberkite miltus, avižinius dribsnius, kepimo miltelius, cinamoną ir druską. Lengvais judesiais išmaišykite, kol neliks sausų miltų. Nepermaišykite.
4. Persiką supjaustykite nedideliais kubeliais. Lengvais judesiais įmaišykite į tešlą.
5. Paruoštą tešlą paskirstykite į keksiukų kepimo formeles, užpildydami jas beveik iki viršaus. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių. Ar keksiukai iškepę, patikrinkite mediniu pagaliuku – įkištas ir ištrauktas iš keksiuko centro, jis turi būti švarus.

Recepto šaltinis: Running with Spoons  

 Aviziniai graikisko jogurto keksiukai su persikais

Drauge kurkime jaukių namų ritualus:

stalo servetėlės „Miško uogos“;
stalo takeliai „Miško uogos“;
virtuvės rankšluostėliai „Miško uogos“;
lininiai krepšeliai duonai ir kitiems gardiems kepiniams „Miško uogos“.

 Aviziniai graikisko jogurto keksiukai su persikais

Comments { 1 }

Tobulas varškės apkepas (III)

 Tobulas varskes apkepas

Klausiate, kiek gi kartų tą patį receptą galima publikuoti tinklaraštyje? Na, jeigu tai tobulas varškės apkepas, tuomet tikrai daug. Bent tris (o dabar ir yra trečiasis) – drąsiai. Neskaičiuojant to, kad šis receptas nusipelnė ir puslapio mano „Saulėtos virtuvės pusryčių knygoje“, ir atsidūrė skaniųjų atvirukų kolekcijoje (jau labai greitai šie atvirukai pabirs po skanų maistą mylinčių žmonių namus!).

Taigi, net nežinau, ar rašant to paties apkepo receptą jau penktąjį kartą, dar reikia kažką apie jį sakyti? Daugelis iš jūsų, o gal ir visi, užsukantys į mano saulėtą virtuvę, jau esate jį kepę savojoje. Gal jau ne vieną kartą; gal jis jau virto tuo, kurį kartais pavadinate firminiu. Žinoma, jūs puikiai žinote, kad jis yra ne šiaip sau koks varškės apkepas, o TOBULAS varškės apkepas. Vadinau jį taip dar tada, kai rašiau receptą patį pirmą kartą, ir nuo tada šimtai (norėčiau sakyti didesnį skaičių, bet šiek tiek kuklu puoselėti labai dideles viltis) jūsų įsitikinote, kad „tobulas“ yra žodis, geriausiai apibūdinantis jo skonį.

Kai kepiau šį varškės apkepą paskutinį kartą, dar visai neseniai, įdėjusi į lėkšteles po gabalėlį, apibėrusi saujele šilauogių, tiesiog nesusilaikau nenufotografavusi. O dar tas melsvai pilkšvas lininis mūsų rankšluostėlis, tuo metu kaip tik buvęs ant virtuvės stalviršio, akimirksniu pasufleravo kompoziciją. Kartais taip būna, kai daugiau nei aštuonerius metus esi maisto tinklaraštininkas – neplanuoji, tačiau galiausiai vis tiek viskas atsiduria prieš objektyvą. Laimė, kai namuose esantys valgytojai yra ne tik kantrūs, bet ir palaikantys – kartu džiaugiasi ne tik tobulu varškės apkepu, bet ir kiekviena puikiai pavykusia nuotrauka. O jos, nuotraukos – ir tai akivaizdu net man! – šįkart yra nepalyginamai dailesnės nei tada, kai dalinausi receptu pirmą ar antrą kartą.

Viskas, mielieji, šiam kartui žodžių užtenka. Lai kalba nuotraukos, lai kalba dešimtis kartų patikrintas ir niekada nenuviliantis receptas. O užvis svarbiausia, lai kalba tobulas šio varškės apkepo skonis. Jei nutiko taip, kad dar niekada nesate jo kepę savo virtuvėje, labai tikiuosi, kad šiandien ar visai netrukus tą padarysite. Ir tuomet mūsų, žinančių, koks gi yra tas TOBULAS varškės apkepo skonis, bus dar daugiau!

Beje, tikriausiai per retai tą sakau ar rašau, bet jūsų, skaitančių ir receptus išbandančių, nuomonė, atsiliepimai bei įspūdžiai man yra labai svarbūs, o kiekvienas sulauktas komentaras tikrai labai džiugina. Todėl kviečiu – dalinkitės įspūdžiais (o gal ir mintimis apie gyvenimą ar bet ką!), labai lauksiu kiekvieno jūsų komentaro!

 Tobulas varskes apkepas

 Tobulas varskes apkepas

 Tobulas varskes apkepas

 Tobulas varskes apkepas

10 porcijų

♥ Tobulas varškės apkepas (III)

¾ stiklinės (135 g) manų kruopų
1 ½ stiklinės (375 ml) pieno
6 didelių kiaušinių
½ stiklinės (100 g) cukraus
1 arb. š. vanilinio cukraus
1 kg liesos varškės

Patiekti:
graikiško jogurto
šilauogių ar kitų mėgstamų uogų
šviežio medaus

1. Įkaitinkite orkaitę iki 180 °C temperatūros. Kepimo popieriumi išklokite 32 cm skersmens kepimo indą.
2. Manų kruopas suberkite į dubenėlį ir užpilkite pienu. Atidėkite į šalį, kol kruopos išbrinks.
3. Kiaušinių trynius atskirkite nuo baltymų.
4. Elektriniu plaktuvu išplakite kiaušinių trynius, cukrų bei vanilinį cukrų iki purios baltos masės. Suberkite varškę, supilkite išbrinkusias manų kruopas su likusiu pienu, jei kruopos nesugėrė jo viso, ir trinkite maisto smulkintuvu iki visiškai vientisos masės, kol neliks jokių varškės gumulėlių.
5. Atskirame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite kiaušinių baltymus iki labai standžių putų. Išplaktos putos turi nekristi nuo plakimo šluotelės, o apvertus dubenį, tvirtai laikytis jame.
6. Išplaktus baltymus sudėkite į dubenį su varške ir lengvais judesiais išmaišykite. Nepermaišykite. Turite gauti labai purią bei skystoką varškės masę.
7. Supilkite paruoštą masę į kepimo indą. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 45-60 minučių, kol apkepas sutvirtės, o jo paviršius nusidažys gražia auksine spalva. Jei matote, kad kepdamas viršus per greitai ruduoja, uždenkite jį kepimo folija ir kepkite toliau.
8. Iškepusį apkepą maždaug 10 minučių palaikykite išjungtoje orkaitėje, leiskite jam šiek tiek sutvirtėti. Tuomet pjaustykite gabalėliais ir patiekite su graikišku jogurtu, uogomis, šviežiu medumi ar kitais mėgstamais priedais.

 Tobulas varskes apkepas

Drauge kurkime jaukių namų ritualus:

stalo servetėlės „Ledo kubeliai“;
stalo takeliai „Ledo kubeliai“;
virtuvės rankšluostėliai „Ledo kubeliai“;
krepšeliai duonai „Ledo kubeliai“.

 Tobulas varskes apkepas

Comments { 0 }

Traškūs dribsniai su bolivinėmis balandomis

 Granola su bolivinemis balandomis

Nėštumas trunka vidutiniškai 9 mėnesius. Čia ne kokios kuklios 21 diena, per kurias, protingi žmonės teigia, galima susiformuoti naujus gyvenimo įpročius ir paversti juos kasdienybe. Tie devyni mėnesiai (arba 40 savaičių, arba 280 dienų) yra daugiau nei dešimt kartų daugiau – ir labai didelė tikimybė, kad net per daug nesistengiant šis ypatingas laikas į ne vienos laukiančios šeimos gyvenimą įnešė ar įneš didelių ir reikšmingų pokyčių. Galbūt net tokių, kurie liks metams, dešimtmečiams, galbūt – visam gyvenimui.

Aš pati, jau žvilgtelėjusi per petį atgal, galiu pasakyti, kad nėštumas į mano kasdienybę tikrai įnešė neišvengiamų pokyčių. Pilvas sulig arbūzu, dar labiau išsausėjusi veido oda ir dešimtis papildomų centimetrų ten, kur jų mažiausiai norisi, – tai tik paviršius. Tai dalykai, kurie keičiasi lengviau nei mes kartais galvojame, o net jei nesikeičia, kartais tai yra dalykai, kurie reiškia mažiau nei mes juos sureikšminame. Tiesą sakant, tai dalykai, kurie tampa absoliučiai nereikšmingi, vos tik pirmąkart išvysti savo mažąjį žmogutį. 

 Granola su bolivinemis balandomis

Taigi, ką man atskleidė 9 laukimo mėnesiai? Keletą paprastų dalykų.

Vanduo yra gyvybės šaltinis. Jei įsiklausytumėte, aplinkoje išgirstumėte velniškai daug rekomendacijų bei raginimų gerti daugiau vandens. Nes mūsų organizmas – tai 70 proc. vandens. Nes vanduo mums leidžia ne tik gražiai atrodyti, bet ir gerai jaustis, būti sveikiems, žvaliems, energingiems. Ir vis tik, nepaisant aplinkos spaudimo išgerti dar stiklinę vandens, aš visada priklausiau tai kategorijai žmonių, kuriems jo niekada nesinori. Vakare, po ilgos dienos, galėdavau tebūti išgėrusi puodelį arbatos ar kavos, ir visiškai nejausdavau skysčių trūkumo. Ir tik nėštumas mane galutinai pastatė į vietą – įdavė į rankas vandens buteliuką ir privertė skaičiuoti kiekvieną išgertą litrą. Vanduo yra gyvybės šaltinis, sakau sau šiandien, nes per pastaruosius devynis laukimo mėnesius buvo tik du kartai, kai vandenį aš trumpam pamiršau, ir abu jie mane nuvedė tiesiai į ligoninę.

Dabar, kai tie devyni mėnesiai pasibaigė, vis dar visur su savimi nešiojuosi vandens buteliuką. Pasipildau jį net keletą kartų per dieną, natūraliai atsirandantį troškulį malšinu godžiais gurkšniais, o trumpam pamiršusi išgerti dar stiklinę vandens, netrunku pajusti, kad kažko trūksta. Dar daugiau, pati nejausdama pamažu tampu vienas iš tų aplinkos veiksnių, nuolat kartojančių artimiesiems, draugams, šalia esantiems – gerkite daugiau vandens. Dar vieną buteliuką, dar stiklinę, dar keletą gurkšnių. Kiekvienas iš jų mums yra labai svarbus.

Emocijos yra viskas. Šiaip jau ilgą laiką maniau, kad nėštumas mano emocijų per daug nepakeitė, o hormonų pokyčiai bei nuotaikų svyravimai aplenkė, kaip ir raugintų agurkėlių troškimas vidury nakties. Kita vertus, tokį mano įsitikinimą išgirdęs vyras tegalėjo reikšmingai pakelti antakius – gal gi iš šono matosi geriau? Tada pagavau save verkiančią ne tik per filmus, bet ir per dainas; einančią iš proto dėl mažiausių niekniekių, pykstančią ant pasaulio už smulkmenas, ieškančią problemų net ten, kur viskas gražu, gera ir miela. Tai buvo tik akimirkos – momentai, kurie užklupdavo mane (ir mano vyrą) nepasiruošusius, įžiebdavo ginčus, sukeldavo mažas audras, o tada greitai pasimiršdavo, lyg nebūtų buvę. Ir nors tai tebuvo momentai, jie buvo labai stiprūs – neleidžiantys abejoti, kad emocijos gali užvaldyti iki pat pirštų galiukų ir kuriam laikui aptemdyti sveiką protą.

Kita vertus, tie žaižaruojančių emocijų momentai mus išmokė, kad viskas gali pasikeisti labai greitai. Kad kartais neverta išrėkti visų keiksmų, dorai net nesuprantant, dėl ko viskas vyksta ir iš kur tai kyla. Daugelis tikriausiai žinome, kaip sunku suskaičiuoti iki dešimties prieš pratrūkstant, kai emocijos tikrai ima viršų; bet kartais labai verta imti ir prisiversti paspausti „pauzę“ kylančiame ginče, pakvėpuoti grynu oru, pyktį išlieti ant kambario sienų, televizoriaus pultelio ar šokoladinio kekso, o tada grįžti suprantant, kad gal nieko čia net ir neįvyko svarbaus?

„Mes“ esame tūkstančius kartų svarbesni nei „aš“. Tai yra taip svarbu. Atrodo, šis įsisąmoninimas turėtų ateiti kur kas anksčiau nei į šeimą ateina kūdikis – bent jau tariant tvirtą „taip“ visam gyvenimui, jei ne dar anksčiau. Bet žmonės dažnai yra savanaudžiai; tai taip natūralu ir… žmogiška. Net mylėdami, brangindami, vertindami, gerbdami šalia esantį, mes nepamirštame pagalvoti apie save, savo gerovę, savo norus. Dėliodami prioritetus, kartais galime pasimesti – mano ar mūsų planai ir norai turėtų būti įrašyti pirmuoju numeriu tame begaliniame sąraše?

Nepatikėsite, kaip greitai visus prioritetus pakeičia tos dvi juostelės. Ir čia nereikia jokių apmąstymų, ryžto, nereikia net kompromisų. Viskas įvyksta savaime. Gali kiek tik nori vis dar vaidinti senąją save ir kartoti aš, aš, aš, bet viduje puikiai žinai, kad tai tik apgaulė. Per vieną akimirką „mes“ tampame tūkstančius kartų svarbesni nei kada nors buvau svarbi „aš“. Ir tai nuostabu, nes šis suvokimas kiekvieną dieną tampa vis didesnė mūsų šeimos vienybė ir jėga.

Gyventi lėtai yra talentas. Siekis. Svajonė. Utopija? Visai neseniai savo Instagram paskyroje pradėjau naudoti šį hashtag‘ą, kuris anksčiau atrodė tiesiog nepasiekiamai tolimas. Kas yra tas paslaptingas lėtas gyvenimas, kai viskas, ką darai kiekvieną mielą dieną, yra bėgimas, skubėjimas? Ir dar tas nuolatinis nerimas, ar tik viską spėsi, ar tik nepamirši, ar tik nepraleisi… Rami diena, lėtai vartant žurnalą, skaitant saldų romaną ar tiesiog šaudant varnas, man sukeldavo sąžinės priekaištus ir lengvą paniką, o ne lėto gyvenimo malonumą. Tikrai nesupratau, kaip tai pasiekti, nors žinojau, kad atrasti šį kelią labai noriu.

Galėčiau pasakyti, kad ir čia stebuklą padarė nėštumas, bet tikriausiai meluočiau. Žinoma, jei ne jis, visi pastarieji devyni mėnesiai nebūtų buvę tokie, kokie buvo, ir kas gali žinoti, ką ir kur veikčiau šiandien. Nuojauta kužda, kad kažkur beprasmiškai skubėčiau, pasiklydusi tarp savo planų ir darbų. Vis tik nėštumas man suteikė progą sustoti, atsiriboti nuo įprasta tapusios kasdienybės ir pamažu atrasti atsakymus į labai daug klausimų, kuriems anksčiau tiesiog nelikdavo laiko. Ką aš noriu veikti? Kas man suteikia džiaugsmą? Kaip galiu suteikti džiaugsmą artimiems žmonėms? Kaip puoselėti savo ir aplinkinių ramybę? Kokiais būdais ir keliais kurti namų jaukumą? Kaip kurti namus, kurie mums visada būtų užuovėja?

Ironija galbūt tik ta, kad supratau – man patinka skubėti. Man patinka sudarinėti planus ir veiklų sąrašus, pildyti darbo kalendoriaus eilutes, o tuomet prie jų vienas po kito sudėti pliusiukus. Man tai teikia didelį džiaugsmą. Tik štai kas – man kur kas labiau patinka skubėti lėtai, apgalvotai ir kryptingai. Sunku ir pasakyti, kaip ilgai per gyvenimą bėgau tik tam, kad bėgčiau. Su visais kartu, su minia, nes juk taip reikia, taip yra normalu. Dabar purtau galvą – taip nėra normalu. Nėra reikalo kažkur skubėti, jei nesupranti nei kur, nei kodėl. Net jei supranti, vis tiek reiktų palikti sau kavos, pyrago, draugų, knygų, filmų, varnų šaudymo pertraukėles. Net dievinantys bėgti maratonus turi atsikvėpti tam, kad pasiektų geriausius rezultatus. Net su šypsena bėgantys link savo svajonės turi sustoti ir pailsėti, kad svajonė nevirstų prievole, o šypsena – rūškana mina.

Jausčiausi sau pakėlusi uodegą, jei sakyčiau, kad išmokau gyventi lėtai. Tai – didelis talentas. Bet aš mokausi ir kartais man tai puikiai sekasi. Ir tuomet aš jaučiuosi labai laiminga, o būdama laiminga, jaučiu, kaip ir mano aplinka, šalia esantys žmonės tampa dar laimingesni. Tai užkrečiama ir vien todėl mes visi turėtume išmėginti šį receptą. Gyventi lėčiau ir laimingiau.  

Nežinomybė glumina, gąsdina ir paralyžiuoja. Prisimenate, kaip neramu buvo laukiant pirmos rugsėjo 1-osios? Keliaujant į mokyklą pirmąjį kartą? Arba į pirmąjį darbo pokalbį? Į pirmąjį pasimatymą? Nežinomybė visada truputį gąsdina. Ypač, jei mėgsti planuoti ir numatyti bent keletą žingsnių į priekį – tuomet nežinojimas, ko laukti, kartais tampa nepakeliamai sunkiu išbandymu. 

Mūsų mažasis, išbandydamas kantrybę, šiek tiek vėlavo pasirodyti. O gal ne vėlavo, tiesiog laukė savo laiko. Juokavome, kad štai, ir rugsėjo pirmoji ateis, gal bus mokslo žmogus, gal kuprinę ruošiasi, dvi progas gyvenime nusprendęs suderinti. Kvailos ir juokingos buvo tos mūsų kalbos, nes pradinukais ruošėsi tapti tikrai ne jis, o… mes. Tik dabar, į pasaulį atėjus jam, tokiam mažam ir trapiam, suprantame, kad visai nesvarbu, kiek mums metų, kokius mokslus mes esam pabaigę ir kiek gyvenimo patirčių turėję – dabar tik pradėsime mokytis ir augti visi kartu. Nežinomybė, kaip kasdienis ištikimas mūsų palydovas, nė akimirkai nesitraukia per žingsnį. Vos sužinoję vieną dalyką, suprantame nežinantys dar šimto, kurie, žinoma, vienas už kitą svarbesni. Mamos, knygos, žurnalai, televizijos laidos – visi siūlo savo atsakymus, o mes jaučiamės dar labiau sugluminti to, kaip nelengva atsirinkti teisingus atsakymus.

Lengviau pasidaro gal tik tomis akimirkomis, kai suprantame – nėra teisingų atsakymų. Nėra vieno vienintelio būdo užauginti gerą, teisingą, laimingą, protingą žmogų. Mes visi tokie skirtingi, kad vieno būdo nė negalėtų būti. O ta nežinomybė, kad ir kokia gąsdinanti ir vedanti iš proto bebūtų, mus daro jautresniais, pastabesniais, dėmesingesniais – jos dėka mes imame dar geriau pažinti ir suprasti vienas kitą. Galbūt tai ir yra svarbiausia: nebijoti to, ko nežinai, o kasdien kartu augti, tobulėti, atrasti ir sužinoti.

Nėštumas (ir tėvystė) neturi pradžios ir pabaigos. Tai begalės naujų pradžių, kiekvieną dieną, visą gyvenimą. Šis suvokimas su manimi gyveno visus tuo devynis laukimo mėnesius, o iš tiesų – dar ir gerokai prieš tai. Dabar, kai mes jau trise, nuo pirmųjų akimirkų jis virto tvirtu žinojimu, stiprėdamas su kiekviena diena. Čia susipina visos emocijos, visi jausmai. Begalinė meilė, tikra laimė, gyvenimo pilnatvė, nuoširdus tikėjimas, viltys. O visai greta, čia pat – nerimas, baimės, nežinomybė. Kol kas dar sunkiai suprantu, kaip tiek daug jausmų gali sutilpti vienoje širdyje, bet, pasirodo, žinot? Tikrai gali.  

 Granola su bolivinemis balandomis

Na, ir dar šiek tiek apie traškius dribsnius. Jei juos mėgstate, neabejoju, patiks ir šis derinys su bolivinėmis balandomis. Kaip ir visada, kepdami naminę granolą, galite šiek tiek paimprovizuoti – įberti dar saujelę šio bei ano, ką mėgstate. Gal migdolus pakeisite lazdyno riešutais, o gal įbersite dar saują linų sėmenų – jie tikrai nepamaišys. Svarbiausia, jei nuspręsite dribsnių, riešutų ar sėklų į dubenį suberti kur kas daugiau, proporcingai padidinkite ir medaus kiekį – nes proporcijos čia yra vienas svarbesnių dalykų, norint prie pusryčių stalo mėgautis traškiais dribsniais.

Dar sekundei grįžtant prie mamos pasaulio temų, turėti stiklainį granolos virtuvės spintelėje pirmosiomis savaitėmis yra daugiau nei didžiulis džiaugsmas. Mat gali būti, kad rytais taps sunku rasti laiko košės virimui, o štai į dubenėlį įsidėti kelis dosnius šaukštus jogurto ir užberti jį keliomis saujomis traškių dribsnių iš jūsų pareikalaus tik minutėlės. Taip, žinau, net ir ta viena minutėlė yra labai brangi, bet protingos knygos man išdavė, kad bent tiek tikrai turėtume skirti pusryčiams kiekviena iš mūsų, minutes kruopščiai skaičiuojančių mamų.

 Granola su bolivinemis balandomis

4-5 puodeliai dribsnių

♥ Traškūs dribsniai su bolivinėmis balandomis

2 stiklinių (280 g) stambių avižinių dribsnių
1 stiklinės (180 g) bolivinės balandos sėklų
1 stiklinės (100 g) kokosų drožlių
2/3 stiklinės (100 g) moliūgų sėklų
½ stiklinės (70 g) kapotų migdolų
½ stiklinės (180 g) medaus
2 arb. š. malto cinamono
½ arb. š. druskos
½ stiklinės (60 g) džiovintų spanguolių (nebūtinai)

1. Įkaitinkite orkaitę iki 160°C temperatūros. Pasiruoškite ir kepimo popieriumi išklokite kepimo skardą.
2. Dideliame dubenyje sumaišykite avižinius dribsnius, bolivinės balandos sėklas, kokosų drožles, moliūgų sėklas, kapotus migdolus.
3. Kitame dubenyje elektriniu plaktuvu išplakite medų (pašildykite jį virš garų vonelės, jei yra sustingęs), cinamoną ir druską. Į šį plakinį suberkite sausų produktų mišinį. Gerai išmaišykite, kad jie visi pasidengtų plakiniu. Turite gauti lipnią birią masę.
4. Paruoštą masę tolygiai paskleiskite ant kepimo skardos.
5. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 30 minučių. Kas dešimt minučių išimkite skardą iš orkaitės ir pamaišykite, kad dribsniai keptų kuo tolygiau, tada kepkite toliau.
6. Iškepusius traškius dribsnius ištraukite iš orkaitės ir atvėsinkite. Jei norite, įmaišykite džiovintas spanguoles. Laikykite sandariame indelyje.
7. Patiekite su norimais priedais, pavyzdžiui, graikišku jogurtu, bananais, braškėmis, medumi.

– – – – – – – – – – – – – –

Nuotraukose – gaivus, lengvas ir šviesus rankų darbo lininis rankšluostėlis „Mėtų šerbetas“ širdyje puoselėjantiems amžiną pavasarį. Visą šios spalvos lininių namų tekstilės gaminių kolekciją rasite mūsų šeimos krautuvėlėje, štai čia:

stalo servetėlės „Mėtų šerbetas“;
stalo takeliai „Mėtų šerbetas“;
virtuvės rankšluostėliai „Mėtų šerbetas“;
krepšeliai duonai „Mėtų šerbetas“.

Drauge kurkime jaukių namų ritualus!

 Granola su bolivinemis balandomis

Comments { 4 }