DAR ŽIEMA // Daržovių ir sūrio sriuba

 Daržovių ir sūrio sriuba

Nuo pat ryto visą dieną sninga, didelėmis ir baltomis snaigėmis, lyg būtų pats žiemos vidurys. Bet.. Ar jaučiate? Paskutinės žiemos dienos. Teliko dar gera savaitė ir viskas, ir pagaliau pavasaris! Pasikartosiu, kad šie metai buvo bene pirmieji, kai aš ir tiesų nuoširdžiai mėgavausi žiema. Neburnojau, nepykau ir nesiskundžiau tuo, kokia ji ilga ir šalta; vietoje to ėmiau ir išmokau mėgautis tais dalykais, kurie teikia džiaugsmą net man, šalčio tikrai nemylinčiai. Bet pavasario laukimas vis tiek labai stiprus, kaip ir kasmet; iki pat pirštų galiukų.

To negalima nepastebėti; kai debesys prasisklaido, saulė tampa vis drąsesnė. Vakar, stumiant mažylio ratus Neries pakrante per dar nespėjusį ištirpti sniegą, ji buvo tokia drąsi ir taip maloniai šildė, kad pradėjau svajoti apie džiaugsmą kuo greičiau savo mylimiausią mėlyną paltą pakabinti į spintą iki kitos žiemos.

Ir dienos, jos vis ilgesnės, vis šviesesnės. Būna rytų, kai pažadina pro langą besiskverbianti šviesa (palydėta mažylio čiauškėjimo, žinoma; jų pokalbiai su pliušine dryžuota žirafėle rytais patys nuoširdžiausi – tiek daug sapnų reikia išpasakoti!).

Nors už lango dar žiema – balta ir kartais ne juokais vėjuota, – mano mintyse jau pavasaris. Žalias ir mėlynas, šviesus ir saulėtas, išlauktas, pasiilgtas. Ilgi pasivaikščiojimai ir keliskart mažiau drabužių sluoksnių. Trintų vaisių kokteiliai, didelės porcijos ledų, pilnos stiklinės naminio limonado ir pilnos lėkštės šviežių salotų. O, kaip aš laukiu!

Bet. Dar žiema. Šaltukas dar gnaibo nosį ir žandus, o išeinant iš namų nevalia pamiršti nei šaliko, nei pirštinių. Vakarais vis dar gera užsidegti kvepiančias žvakes ir arbatą plikyti ne puodeliais, o pilnais arbatinukais. O vakarienėms… vakarienėms vis dar norisi dubenėlio šildančios sriubos.

 Daržovių ir sūrio sriuba

 Daržovių ir sūrio sriuba

Skonis: 9/10. Soti, tiršta, šildanti ir vis dar žvarbioms žiemos dienoms idealiai tinkanti sriuba. Nedvejodami pridėkite kitų mėgstamų daržovių, o sūrio siūlau nepagailėti; bet kuriuo atveju šią sriubą bus sunku paversti visiškai sveikuolišku patiekalu. Bet jei kalorijų neskaičiuojate, – pirmyn, sriuba labai gardi!

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Porcijų skaičius: 5-7 porcijos

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Kur radau? Life Made Simple

 Daržovių ir sūrio sriuba

♥ Daržovių ir sūrio sriuba

5 valg. š. sviesto
1 svogūno
4 skiltelių česnako
2-3 didelių morkų
4 stiklinių (1 l) vištienos sultinio
3 vidutinio dydžio bulvių
1 brokolio
1 arb. š. džiovintų itališkų žolelių
žiupsnelio druskos
žiupsnelio grūstų juodųjų pipirų
6 valg. š. miltų
3 stiklinių (750 ml) pieno
200 g fermentinio sūrio

1. Didesniame puode ištirpinkite vieną šaukštą sviesto. Suberkite smulkiai kapotą svogūną, kapotas česnako skilteles, plonais griežinėliais pjaustytas morkas. Pakepinkite virš vidutinio dydžio ugnies kelias minutes, kol svogūnai suminkštės.
2. Supilkite sultinį. Suberkite kubeliais supjaustytas bulves ir žiedynėliais išskaidytą brokolį. Pagardinkite džiovintomis itališkomis žolelėmis, druska ir pipirais. Virkite virš silpnos ugnies 7-10 minučių, kol daržovės suminkštės.
3. Tuo tarpu keptuvėje ištirpinkite keturis šaukštus sviesto. Sumažinkite ugnį ir į keptuvę suberkite miltus. Gerai išmaišykite ir maišydami pakepinkite vieną minutę. Lėtai, nuolat maišydami šluotele, į keptuvę dalimis pilkite pieną. Turite gauti vientisą masę. Kai supilsite visą pieną, ji bus skystoka, tačiau vis dar maišydami pakaitinkite, kol sutirštės.
4. Paruoštą baltąjį padažą supilkite į puodą su sriuba ir gerai išmaišykite. Suberkite tarkuotą fermentinį sūrį ir dar kartą permaišykite, kol šis išsilydys.
5. Patiekite iš karto. Skanaus!

 Daržovių ir sūrio sriuba

Comments { 0 }

APIE ŠVENTES // Kokosinis keksas

 Kokosinis keksas

Kaip gera yra švęsti! Jausti tylią vienybę, džiaugtis laisve, atviromis širdimis švęsti laimę, meilę ir gyvenimą! Apkabinti artimiausius, šypsotis praeiviams gatvėje, nevalingai niūniuoti po nosimi iki skausmo pažįstamas melodijas, juoktis – iš tikro juoktis, kol paskaus ir žandus, ir pilvą. 

Žinote, labai nuoširdžiai nesuprantu žmonių nenoro švęsti ir minėti šventinių dienų. Šią savaitę lyg tyčia supuolė trys šventės iš eilės – Užgavėnes keitė Valentino diena, o šią – atkurtos Lietuvos Šimtmetis. Jokiu būdu nelyginsiu, kuri šventė yra ar galėtų būti svarbesnė, bet jos visos trys – skirtingos progos, nešančios skirtingas žinutes. Apie tradicijas, apie meilę, apie laisvę ir vienybę. Trys dienos, kurių kiekviena suteikia progą ištrūkti iš kasdienės rutinos ir įnešti į kasdienybę šiek tiek daugiau spalvų, jausmų, įspūdžių.

Kodėl gi ne?

Sako, jog matai tai, ką nori matyti; girdi tai, ką girdėti nori. Bet man truputį liūdna dėl to, kaip tyliai praėjo Užgavėnės, kaip pasipiktinę ir vėl keiksnojo komercinę, kičinę ir visiškai neprasmingą Valentino dieną. Džiugu, kad bent jau vasario 16-oji šiemet sulaukė pelnytai daug dėmesio; juk vis tik – mūsų valstybės gimtadienis, šimtasis atkurtos Lietuvos gimtadienis!

Tik štai galvoju, kaip būtų nuostabu ir kaip norėtųsi, kad ne tik triženkliai jubiliejai būtų verti dėmesio ir pakilių nuotaikų. Kad nereikėtų laukti šimto metų, jog tikrai didžiuotumėmės švęsdami; kad kiekvienais metais iškelti vėliavą ar iškepti trispalvių blynų būtų džiaugsmas ir garbė, kad kiekvieną vasario 16-ąją, išėję į gatves ir kiemus, jaustume tą pakilią nuotaiką ir šventę. Man norėtųsi, kad viduje netektų jausti mažo kvailos gėdos jausmo ir per Valentino dieną, kai suprantu, kad mielai ant žando ir būdama beveik trisdešimties užsiklijuočiau tą raudoną lipnią širdelę. Man patiktų, jei blynus Užgavėnių dieną keptume ne tik sau, bet ir artimiesiems, draugams, kaimynams ir po kiemus lakstantiems veidus išsipaišiusiems vaikams. Man labai norėtųsi, kad šventes mes švęstume; ir ne dėl to, kad taip reikia, o dėl to, kad švęsti yra labai gera. Pabėgti iš rutinos yra labai sveika. O dalijimasis laime ir meile sukuria tik dar didesnę laimę ir meilę aplink mus.

Savo namuose mes paminėjome visas tris šventes. Per Užgavėnes kepėme blynus ir virėme spurgas (spintelėje buvau paslėpusi nuo savęs kelis saldainius, jei užklystų kaukėmis pasidabinę vaikai, bet jie, deja, neužklydo). Valentino dieną nustebinau savo žmogų svajonių pietumis tiesiai į darbą, o vakare į vazą merkiau tulpes ir, užsiplikę pilną arbatinuką arbatos, pilnais žandais valgėme jo parvežtus plikytus pyragaičius. Lietuvos Šimtmečio dieną pradėjome trispalviais blynais, krizenančiam mažyliui giedojome Lietuvos himną, paįvairindami smagiausiomis intonacijomis ir taip nusipelnydami plačiausių šypsenų, o vakare, prieš užgesindama šviesas ir krisdama į lovą, darkart sau priminiau, kad visur gerai, bet namie – geriausia. Nesvarbu, kad kartais kažkur toli toli žolė gali atrodyti žalesnė; čia yra mūsų namai.

Tiesa ta, kad šventes kuriame mes patys. Savo namuose jas galime paversti kuo tik norime – pompastiškais vakarėliais, komerciniais triukais, ciniškais juokeliais arba nuoširdžiomis ir prasmingomis akimirkomis, kurias prisiminsime dar ilgai ir su šypsena.

Mes renkamės švęsti. Žiemos pabaigą, pavasarį, laisvę, vienybę, tikėjimą, meilę!

O šiandien švenčiame savaitgalį ir nepamirštame saldžios, skanios, mažos mūsų šeimos tradicijos – tadam, savaitgalio desertas!

 Kokosinis keksas

 Kokosinis keksas

Skonis: 10/10. Minkštas, purus, drėgnas, kokosinis. Saikingai saldus (cukraus kiekį mažinau perpus, lyginant su originaliu receptu) ir aplietas saldžiarūgščiu glajumi. Jis čia, beje, labai tinka!

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Porcijų skaičius: 12 riekelių

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Kur radau? Two sisters kitchens 

 Kokosinis keksas

♥ Kokosinis keksas

180 g minkšto sviesto
1 stiklinės (100 g) cukraus
3 didelių kiaušinių
1 skardinės (400 g) kokosų pieno
2 stiklinių (280 g) miltų
1 ½ arb. š. kepimo miltelių
½ arb. š. vanilinio cukraus
½ arb. š. druskos
1 ½ stiklinės (100 g) kokosų drožlių

Glaistui:
1 žaliosios citrinos sulčių
120 g miltelinio cukraus

1. Orkaitę įkaitinkite iki 180 °C temperatūros. Kepimo indą (25×12 cm) išklokite kepimo popieriumi.
2. Minkštą sviestą elektriniu plaktuvu išplakite su cukrumi iki purios masės.
3. Po vieną įmuškite kiaušinius ir po kiekvieno išplakite plaktuvu. Supilkite kokosų pieną ir dar kartą išplakite.
4. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius vanilinį cukrų ir druską. Suberkite miltų mišinį į plakinį ir lengvai išmaišykite šaukštu, kol neliks sausų miltų.
5. Suberkite kokosų drožles ir dar kartą išmaišykite.
6. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 1 val. 15 min. – 1 val. 25 min. Ar keksas jau iškepęs, patikrinkite mediniu pagaliuku – įkištas ir ištrauktas iš kepinio centro, jis turi būti švarus.
7. Glaistui šakute išplakite žaliosios citrinos sultis su milteliniu cukrumi iki vientisos tirštos masės. Norimą glaisto tirštumą reguliuokite, įpildami daugiau citrinos sulčių arba įberdami daugiau miltelinio cukraus.
8. Glaistu aptepkite atvėsusio kekso viršų. Apibarstykite saujele kokosų drožlių. Pjaustykite riekelėmis ir patiekite.

 Kokosinis keksas

Comments { 5 }

(NE)TURĖTI LAIKO // Saldžiųjų bulvių, vištienos ir bolivinės balandos salotos

 Geltona vienos dalies pietu dezute

Neturiu tam laiko. Kaip dažnai šie žodžiai išsprūsta iš lūpų jums, kaip dažnai juos išgirstate iš aplinkinių? Kartais man tikrai atrodo, kad mes visi neturime laiko – kažkur jis ištirpsta, pranyksta ir telieka tos kelios minutės ryte ar vakare, kai galime pasiguosti sau ar kitiems, kad laiko mes neturime. O tada prasideda dar viena nauja diena, per kurią bėgame ir lekiame, bandydami sudėlioti pliusus prie suplanuotų darbų ir reikalų, prie pareigų ir kitų mažmožių, kurių kiekvienam reikia mūsų laiko. Taip, to paties laiko, kurio mes neturime.

Ar tik nebus taip, kad tasai „neturiu laiko“ yra tarsi ne problema, kurią būtų galima spręsti, o tiesiog gyvenimo būdas? Kai mums lyg ir pakanka laiko paklausti „kaip sekasi?“, bet neturime jo pakankamai, kad galėtume ar norėtume išgirsti atsakymą. Kai turime laiko prisėsti šalia savo vaiko, bet neturime jo tiek, kad atitrauktume akis (ir mintis) nuo mirgančių ekranų. Kai lyg ir turime laiko valgyti, bet net nemanome jo skirti pasirinkimui, įvertinimui ar juolab gaminimui.

Labai nemažai metų aš buvau įpratusi būti nešama srovės, plaukti paviršiumi – mutitaskindama, besistengdama būti čia ir ten vienu metu, nuolat jausdama laiko trūkumą. Dabar aš nebenoriu plaukti vandens paviršiumi – aš noriu nerti gilyn. Išjausti, patirti; atrasti, kas man iš tiesų yra svarbu, ir visada tam turėti laiko.

Maistas yra tik viena smulkmena iš šimtų kitų, esančių aplink mus; bet taip jau yra, kad man maistas yra labai svarbus. Mano galva, laiko geram maistui – kaip ir miegui, kaip ir kvėpavimui – tiesiog turi būti.

Aš pati, tapusi mama, netrukau suprasti, kad neretai kur kas labiau aš reikalinga ant žaidimų kilimėlio nei virtuvėje; ir čia prioritetams sudėlioti tikrai neprireikė daug laiko. Tačiau dėl to man maistas netapo mažiau svarbus. Būsiu nuoširdi, trumpą laiką tikrai galvojau, kad koks gi skirtumas? Ir tuomet mūsų virtuvės spintelėse vietos rado net bomžpakiai (užpilamos sriubos iš pakelių)… Nėra kuo didžiuotis, tiesa? Ką gi, bent jau mano kasdienybėje netrūksta dalykų, kuriais galbūt ir negalėčiau didžiuotis, toks jau tas gyvenimas ir nenudailinta realybė.

Bet mano kūnas ir protas netruko priminti – esi ir jautiesi taip, kaip valgai. Todėl dabar aš vėl turiu laiko – esu linkusi verčiau pergudrauti save nei artėjant pietų metui likti vien tik su trapučiu rankoje. Juk puikiai žinau, kad alkana aš lygu irzli, pikta, nelaiminga aš. Gal ir ne kasdien turiu laiko pietų gaminimui vidury dienos, bet visada jo turiu pakankamai, kad rytojumi pasirūpinčiau jau šiandien.

O galiausiai, galbūt tarp „neturiu laiko“ ir „turiu laiko“ yra tik mūsų sprendimai? Kartais jų gali prireikti kūrybiškesnių, kartais gali tekti eiti į kompromisą su savimi, o kartais – atvirai savęs paklausti, ar tikrai viskam reikia mūsų laiko? Gal iššvaistome jį ten, kur nebūtina; tiems, kas to nevertina; tam, kas mums nėra svarbu?

Labai daug dalykų tampa sunku pastebėti ir suprasti, vos tik įsisukame į rutiną. Galbūt atviras pokalbis su savimi yra pirmasis dalykas, kuriam kiekvienas turėtume atrasti laiko? Tam, kad atsakius sau į klausimus, visada turėtume laiko tiems dalykams, kurie kiekvienam iš mūsų iš tiesų yra svarbūs.

Jei skaitote šį įrašą, tikriausiai esate vienas iš tų, kuriems maistas, kaip ir man, yra labai svarbus. Ir tuomet aš džiaugiuosi, galėdama su jumis pasidalinti dar vienu receptu, kurį, tikiuosi, norėsite išmėginti savo virtuvėje.

 Geltona vienos dalies pietu dezute

 Geltona vienos dalies pietu dezute

 Geltona vienos dalies pietu dezute

 Geltona vienos dalies pietu dezute

 Geltona vienos dalies pietu dezute

Geltoną pietų dėžutę galite įsigyti: www.e-sauletavirtuve.lt

Skonis: 9/10. Šios salotos, kaip ir daugelis kitų sočių salotų, praturtintų sėklomis ar grūdais, – idealus pasirinkimas, kai reikia pasirūpinti pietumis ar vakariene ne tik šiandienai, bet ir rytojaus dienai. Jų nereikia šildyti, jos yra itin maistingos, sočios ir, žinoma, tai ne mažiau svarbu – jos labai skanios. Drąsiai galite pasiruošti jų ir daugiau, nes laikomos šaldytuve, sandariame indelyje, jos išliks puikios ir kitą, ir dar kitą dieną. Jei žinote, kad artėja metas, kai tikrai neturėsite laiko ruošti maistą ar net galvoti apie maistą, pabūkite gudrūs ir pasirūpinkite savimi iš anksto.

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Porcijų skaičius: 3-4 porcijos.

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Kur radau? Chelsea’s Messy Apron

 Geltona vienos dalies pietu dezute

 

♥ Saldžiųjų bulvių, vištienos ir bolivinės balandos salotos

2 vidutinio dydžio saldžiųjų bulvių
1 valg. š. alyvuogių aliejaus
žiupsnio druskos
1 arb. š. džiovintų itališkų žolelių
150 g bolivinės balandos sėklų (kynvos)
1 avokado
100 g špinatų
1 valg. š. lukštentų kanapių sėklų
poros saujų džiovintų spanguolių
½ orkaitėje keptos vištos krūtinėlės (pagal mėgstamą receptą)*

Padažui:
2 valg. š. baltojo vyno acto
4 valg. š. alyvuogių aliejaus
1 arb. š. garstyčių
½ citrinos sulčių
1 tarkuotos česnako skiltelės
1 arb. š. džiovintų itališkų žolelių

1. Orkaitę įkaitinkite iki 200 °C temperatūros.
2. Nedideliais kubeliais supjaustytas saldžiąsias bulves sumaišykite su šaukštu alyvuogių aliejaus, žiupsniu druskos, džiovintomis itališkomis žolelėmis. Vienu sluoksniu paskleiskite ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos. Kepkite įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių, kol suminkštės. Atvėsinkite.
3. Bolivinės balandos sėklas kelis kartus perplaukite vandeniu, kitaip gali būti karstelėjusios. Puode užvirinkite 3-4 didesnį tūrį vandens, suberkite bolivinę balandą, sumažinkite ugnį ir virkite apie 15-20 minučių, kol suminkštės, taps beveik skaidrios ir atsiskirs jų „uodegėlės“. Nupilkite likusį vandenį ir uždengtame puode palikite dar apie 10 minučių. Atvėsinkite ir atvėsusias išmaišykite šakute („išpurenkite“).
4. Dubenyje sumaišykite atvėsusias bolivinės balandos sėklas, saldžiųjų bulvių kubelius, kubeliais pjaustytą avokadą, špinatų lapelius, lukštentas kanapių sėklas, džiovintas spanguoles. Pasmulkintą vištieną galite įmaišyti į salotas arba patiekti atskirai.
5. Paruoškite padažą. Visus salotų padažui skirtus ingredientus sudėkite į stiklainėlį, jį sandariai užsukite ir gerai supurtykite, kol gausite vientisos konsistencijos padažą.
6. Apšlakstykite salotas paruoštu padažu ir patiekite.

* puikiai tinka likučiai, jei vakar kepėte vištieną orkaitėje, tačiau visos nesuvalgėte.

 Geltona vienos dalies pietu dezute

Comments { 0 }