Kaip aš kartais noriu būti Tobula Moteris. Na, žinot. Linksma, sąmojinga, žavinga, protinga, stipri, ryžtinga. Graži, spindinti ir saulėta. Viena iš tų, į kurią pažiūrėjus, jauti paširdžiuose dilgtelint baltą pavydą, nes nori būti tokia kaip ji. Tokia, į kurią krypsta akys net iš tolimiausio kambario kampo, nes ji spinduliuoja. Tokia, kurios kurį laiką net neišeina išmesti iš galvos – ji tampa lyg įkvėpimu siekti daugiau, geriau, laimingiau.
Gaila, kad tie įkvėpimai, atpūsti per akimirką, lygiai taip pat greitai ir išgaruoja. Belieka blankūs prisiminimai to ryžto, užplūdusio netikėtai; ir tik didelis naivus noras. Noras būti tobula moterimi: asmenybe, drauge, dukterimi, žmona. Tobula savimi. Kad kiekvieną rytą, pažiūrėjus į veidrodį, pati savimi gėrėtumeisi. Didžiuotumeisi būdama tuo, kuo esi.
Aš nesu tobula. Toli gražu. Kartais žmonės sako, kad aš esu saulėtas žmogus, bet trumpai pasidžiaugusi tokiu širdį glostančiu komplimentu, aš suprantu, kad čia tik sąsajos. Aš beprotiškai myliu saulę, šilumą, vasarą, bet ar daug tos saulės manyje pačioje? Aš nežinau, abejoju. Žinau, kad norėčiau, jog jos būtų dešimteriopai daugiau. Nes į tas tobulas moteris, kurios net nesistengdamos spinduliuoja, aš visiškai nepanaši. Ir jeigu būčiau spalva, matyt, būčiau labiau blankiai pilka nei ryškiai geltona. Nes aš tikrai nesu tobula moteris.
Kartais aš būnu pikta. Ant viso pasaulio.
Kartais aš šaukiu ir rėkiu, nors tam net nebūna rimto pagrindo. Arba užsitveriu tylos siena, taip iš proto vesdama visus aplinkinius.
Kartais aš nesiklausau, ką man kalba.
Kartais visą dieną nenoriu išlipti iš lovos. Deja, išlipti reikia visada, ir staiga visi dėl to tampa kalti.
Kartais aš tingiu drėkinamuoju kremu išsitepti iki skausmo išsausėjusias kojas; kartais tingiu rūpintis savimi.
Nejaučiu sąžinės priekaištų, kad taip retai gaminu valgyti savo vyrui, o jei pajaučiu – kaip nors juos numaldau.
Per retai skambinu mamai, per retai ją aplankau.
Kartais vidury nakties nueinu į vonią, užsirakinu duris, atsisėdu ant grindų ir verkiu. Nes pasiklydusi tarp realybės, sapnų ir svajonių, staiga pasijaučiu tokia pavargusi, vieniša ir nelaiminga.
O pagaliau pradėjusi savimi didžiuotis dėl prisijaukinto sveiko gyvenimo būdo, triskart per dieną persivalgau ir ištuštinu butelį vyno. O tada pykstu, kad mano šeši kvadratai ant pilvo kažkaip stulbinančiai greitai suminkštėjo; ir žadu sau nuo rytojaus „ateiti į doros kelią“, kad ir ką tai po velnių reikštų.
Kartais aš nieko nenoriu; tik pasislėpti savo kiaute, atsidaryti didžiausią dėžę ledų ir valgyti iki paskutinio šaukštelio.
Nes šiandien tobulai būti ir vėl nepavyko.
O rytoj – nauja diena. Gal kartu su šilta pavasario saule ji stebuklingai ištirpdys visus mano netobulumus. O gal naujos dienos šviesoje aš suprasiu, kad ne visada reikia būti tobulu žmogumi, kad gyventum laimingą ir tobulą gyvenimą. Juk tikriausiai taip ir yra. Taip ir yra.
Skonis: 8/10. Patiks visiems, kas mėgsta saldžius džiūvėsėlius. Ypač tiems, kas mėgsta juos kakavinius. Aš pati, didesnę silpnybę jaučianti šviesiam jų variantui, tik dėl to ir skiriu mažesnį įvertinimą. Bet jei esate dideli kakavinių skanėstų mėgėjai, užsimerkite ir to nematykite – Jums tikrai patiks!
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Publikuota: Kulinarinis elektroninis žurnalas “Debesys”, 2014 m. žiema
Šokoladiniai saldūs džiūvėsėliai (cantucci) su pistacijomis
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
¾ stiklinės (150 g) cukraus
3 dideli kiaušiniai
2 stiklinės (280 g) miltų
½ stiklinės (60 g) kakavos
1 arb. š. kepimo miltelių
½ arb. š. druskos
½ stiklinės (75 g) pistacijų, be lukštų
½ stiklinės (60 g) kapoto juodojo šokolado
GAMINIMO EIGA
1. Orkaitę įkaitinkite iki 180°C temperatūros. Kepimo skardą išklokite kepimo popieriumi.
2. Cukrų ir kiaušinius elektriniu plaktuvu išplakite iki purios masės. Suberkite miltus, kakavą, kepimo miltelius ir druską. Išmaišykite. Suberkite pistacijų riešutus, kapotą šokoladą ir išminkykite pakankamai kietą tešlą.
3. Perkelkite tešlą ant lygaus ir švaraus miltais pabarstyto paviršiaus. Padalinkite į dvi lygias dalis ir iš kiekvienos suformuokite po maždaug 30 cm ilgio ploną ritinėlį.
4. Perkelkite šiuos du ritinėlius į kepimo popieriumi išklotą kepimo skardą. Kepkite įkaitintoje orkaitėje 30 minučių. Tuomet išimkite iš orkaitės ir leiskite kelias minutes atvėsti.
5. Perkelkite ant pjaustymo lentelės ir labai aštriu peiliu ritinėlius supjaustykite maždaug 1,5 cm storio riekelėmis.
6. Riekeles suguldykite atgal ant kepimo popieriaus. Kepkite 10 minučių, tuomet trumpam išimkite kepimo skardą iš orkaitės, apverskite riekeles kita puse ir kepkite dar 10 minučių.
7. Iškepusius saldžius džiūvėsėlius atvėsinkite. Sandariame indelyje uždarytus saldžius džiūvėsėlius galite laikyti net kelias savaites – jie vis dar išliks tokie pat gardūs!
8 komentarai
Tobulai parasyta 🙂
Giedre, ačiū. Gera žinoti, kad kažkam tekstai yra artimi 🙂
Perskaičiau ir viskas pasirodė ganėtinai artima. Tik kartais tas tobulumas iš esmės yra įkištas mums į galvas kitų ir kultūros. Kai tik išmokstam atsiriboti, tuomet atsiranda tikresnis džiaugsmas 🙂
O šiaip, tobulumo įvaizdį nėra sunku sukurti, esmė, koks jausmas viduje.
Dar nežinau nei vieno, kuris būtų tobulas ir nuolatos jaustųsi tik gerai.
Vienaip ar kitaip – saulė padarys savo 🙂 o aš dar B vitaminu ir bičių žiedadulkėm apsiginklavau.
Marta, tu teisi – man rodos, visi kartais taip ar panašiai jaučiamės. Tik ne visada savo tobulai (?) išorei leidžiam parodyti viduje slypinčias tikrąsias emocijas. Kita vertus, kartais jas išlieti labai… gera ir sveika. Ir norisi. Bent man. O tada ir ta pavasario saulė šiltesnė, šviesesnė, ryškesnė atrodo 🙂
Ačiū už palaikančius ir teisingus žodžius!
ačiū 🙂 Labai tikras ir nuoširdus Jūsų pasidalinimas.
Man natūralumas ir yra gražiausias moters papuošalas.
Džiaugiuosi, kai galiu su tokiom TIKROM asmenybėm pabendraut (nekalbu tik apie bėdavojimąsi) arba tiesiog jas išgirsti.
Viktorija, tai aš sakau didelį ačiū!
Kalbėti, bendrauti, išgirsti – didelės dovanos. Man taip pat visada labai gera, kad aplink yra žmonių, kurie jomis visomis apdovanoti; su kuriais galima dalintis, imti ir duoti, kalbėti ir tylėti, klausyti ir išgirsti.
Asta, tau matyt pikta del, kad kazkas mums vis primeta „grozio standartus” ir mes visi strimgalviais lekiams ju siekti… dusintis tose prakeiktose sporto salese, badmiriauti… o labiausiai gal mums truksta tiesiog meiles sau. Mylek save tokia, kokia esi, su tiem dviem-trim-penkiais plius kg, rupinkis tiesiog savo sveikata, bet ne atitikimu grozio standartams.
P.S. As maniau, kad vonioje zliumbia tik vienises, o istekejusios laimingai sau gyvena…
tai tu tiesiog normalus zmogus, netobulas, kaip ir mes visi:)
Tiesą sakant, tame tobulume, apie kurį kalbu, telpa kur kas daugiau nei visuomenės primetami grožio standartai, nors jie egzistuoja, tai tiesa. Bet tobulumas slypi tikrai ne keliuose kilogramuose; kartais net dešimtys jų – pridėti ar atimti nuo mūsų kūno – nepadarys mūsų tobulais, švytinčiais, laimingais žmonėmis. Tą aš puikiai suprantu ir noriu tikėti, kad vis daugiau mūsų tą supranta. Ir ta meilė sau, manau, ne kilogramais skaičiuojama. O sportas ne visada dusina – kartais jis suteikia fantastiškai daug džiaugsmo, laisvės ir įkvėpimo. Bet čia tikriausiai ir vėl gi – kiekvienas turi atrasti tai, kas jį daro laimingą. Kas verčia akis švytėti iš visiškai nuoširdaus gyvenimo džiaugsmo 🙂
Ir, dievaži, tikrai nemanau, kad ištekėjusios moterys kažkuo ypatingesnės ar skirtingos nei netekėjusios. Tiek vienos, tiek kitos gali būti laimingos ar nelaimingos. Ir net būdamos be proto laimingos, tiek vienos, tiek kitos gali kartais imti ir paverkti vonioje. Na, netobulos mes juk, ar ne? 🙂