Dar viena diena Tatruose – dar vienas žavus kalnų ežeras! Skaitydama apie žygius Slovakijos Tatruose, Zelené Pleso pavadinimą mačiau turbūt daugiausiai kartų. Žinoma, kad norėjau įtraukti jį ir į mūsų planus.
Ikonišką kalnų viršūnių apsuptą ežerą galima pasiekti mažiausiai dviem keliais. Mes pasirinkom, drįstu spėti, ne tik įdomesnį, bet ir ženkliai sudėtingesnį, einantį per Veľká Svišťovka kalną ir leidžiantį pasiekti pačią jo viršukalnę (2038 m).
Dvidešimt kilometrų, devynios valandos žygiavimo ir paskutiniai žygio kilometrai, pasišviečiant žibintuvėliu. Buvo ilga ir įspūdžių pilna diena.
📍 VEĽKÁ SVIŠŤOVKA (2038 m) / ZELENÉ PLESO (1551 m)
△ Automobilių stovėjimo aikštelė: Tatranská Lomnica, prie keltuvo (10 eur/diena, atsiskaitymas kortele)
△ Keltuvas: Tatranská Lomnica – Skalnaté Pleso. Sezono metu rekomenduojama įsigyti internetu bent prieš kelias dienas. Mokėjome 23 eur už sugaugusį ir 16 eur už vaiką (nuo 6 metų).
△ Žygio pradžia: Skalnaté Pleso.
△ Atstumas: apie 20 km (maršrutas ratu / su keltuvu).
△ Pakilimas: 359 m.
△ Sudėtingumas: vidutinis-sudėtingas.
📸 FOTOREPORTAŽAS
Pirmąją atostogų dieną neįvertinę, kokios trumpos yra rudens dienos ir žygį baigę tamsoje, daugiau šios klaidos nedarėme. Budome anksti, greitai papusryčiavome, ir buvome vieni pirmųjų, kylančių keltuvu nuo Tatranská Lomnica iki Skalnaté Pleso, kur mūsų laukė žygio link Zelené Pleso pradžia.
Žinoma, šį žygį galima prasiilginti ir pradėti nuo pat Tatranská Lomnica, bet mes to net nesvarstėme dėl dviejų priežasčių. Pirmoji, dienos tokiam žygiui dabar tiesiog per trumpos. Antra, įkalnė link Skalnaté Pleso yra išties nuobodi, vingiuojanti po keltuvu. Tokiais atvejais laiką ir jėgas verčiau pataupyti kalnams, kur vaizdai – nepalyginamai įspūdingesni.
Pirmoji atkarpa nuo Skalnaté Pleso link Zelené Pleso (raudonas maršrutas) – ilga, pamažu kylanti viršun ir labai, labai akmenuota. Vietomis tie akmenys sugulę į kone „takelį“, kitom vietom dar reikia pasukti galvą, kurie krūvon suvirtę akmenys yra takelis, o kurie – tik šiaip akmenys. Visi sutarėm, kad toks maršrutas nepalyginamai smagesnis už asfaltą. Vienintelis minusas, kad žygiuoti tenka įsmeigus akis žemėn, atidžiai žengiant nuo akmens ant akmens.
Akmenuotas kelias mus nuvedė iki Veľká Svišťovka kalno viršaus. Čia buvome vos dešimt minučių nuo pačios viršukalnės, tad trumpam nuklydę nuo savo maršruto, šturmavom ir ją (2038 m). Buvo verta vien dėl atsiveriančios 360 laipsnių panoramos į aplink plytinčius kalnus.
„Persiritus“ kalną, kita jo puse leidomės žemyn – nuokalnė vedė link mūsų pagrindinio dienos tikslo, Zelené Pleso. Galėtų skambėti kaip lengvas pasivaikščiojimas, bet kuo žemiau leidomės, tuo viskas tapo sudėtingiau. Iš pradžių gana tvarkingas akmenuotas takelis virto dideliais, nepatogiais akmenimis. Lipti tokiais žemyn nėra labai lengva. Ypač, kai vietomis jie buvo pasidengę plonu ledu sluoksneliu ir itin slidūs, kai kur – tokie netvirti, kad tiesiog sprūstantys iš po kojų.
Tai, kad tikrasis iššūkis mūsų dar tik laukia, supratom priėję itin statų tarpeklį. Į akmenį įtvirtintos grandinės nebyliai sakė, kad bus smagu, o smagumą padidino tai, kad ta stačia nuokalne nepaliaujamai tekėjo upelis. Visi akmenys buvo ir šlapi, ir ne juokais slidūs. Į žodžius niekaip nesudėsiu, kaip didžiavausi Joriu, kuris, padedamas Donato, demonstravo visišką drąsą. „Geras, mama, ane?“, – džiūgavo pasiekęs grandinių apačią, o aš tik galėjau atkartot. Tikrai, kad geras!
Daugiau staigmenų kelyje nebuvo. Toliau keliaudami akmenuotu takeliu, vis žemyn ir žemyn, galiausiai pasiekėme žaliąjį ežerą. Jo spalva išties žavi, sodriai žalia, o aplink – žadą atimančios viršukalnės.
Įsitaisę pakrantėje ant suoliuko, papietavome, išsivirėme kavos ir arbatos, atidarėme dėželę sausainių.
Laikas skriejo. Žvilgtelėję į laikrodį supratome, kad pasiekti automobilį iki saulei nusileidžiant neturime jokių šansų. Buvo trečia valanda, pusantros valandos iki saulėlydžio, o iki mūsų automobilio – daugiau nei trys valandos žygiavimo. Juk turėjome ratu apeiti visą tą kalną, per kurį pirmoje dienos pusėje sėkmingai „persiritome“.
Ką gi, tos trumpos rudens dienos tikrai glumina, bet šįkart bent jau buvome pasirūpinę žibintuvėliais.
Atgal nuo Zelené Pleso grįžome geltonuoju maršrutu. Akmenuotas kelias ilgai, tikrai ilgai vedė mus žemyn link Biela Voda parkingo.
Šalia Biela Voda parkingo esančioje stotelėje sulaukėme autobuso, važiuojančio link Tatranská Lomnica, o nuo centrinės miestelio stoties pėstute grįžome prie automobilio keltuvo aikštelėje.
