Pamenat tokias minkštutes purias mielines pynes iš vaikystės? Auksinės spalvos plutelė, po ja besislepianti minkšta, puri, sviestu kvepianti duona… Mes ją vadindavom bulka, ir ji būdavo tooobula su stikline pieno ir trintom braškėm! Esu tokią kepus ne kartą – nors nutolus šviesmečiais nuo dabar madingų duonų, tas nostalgijos pilnas skonis su niekuo nekonkuruoja!
Tokie tie vaikystės skoniai, tokias istorijas kuria ir mūsų širdy palieka pats paprasčiausias maistas – paragauji vos mažą kąsnelį, ir nesvarbu, kiek tau metų ir kur esi, mintyse jau esi ten: nerūpestingumo pilnose dienomis, raudonai braškių nutepliotais pirštais, su pieno ūsais, su pačia plačiausia šypsena veide.
Laimei tik tiek nedaug ir tereikia. Kartais šiltų prisiminimų, kartais – iš orkaitės traukiamo mielinės duonos kepalėlio.




