PLANUOTOJA // Cukinijų keksiukai su bananais

Esu didelė planuotoja. Tušinuku išmargintas darbo kalendorius neatsiejamas nuo mano kasdienybės; net per atostogas – nes ten telpa viskas. Nuo darbinių laiškų, mūsų elektroninės parduotuvės planų, skambučių ir kitų darbų, iki planuojamų idėjų pietums ar vakarienėms, namų ruošos reikalų, knygų ir filmų pavadinimų, pasvajojimų apie pasiilgtas keliones…

Lygiai taip pat aš mėgstu kelti sau tikslus ir užduotis. Būna jų visokių, bet šiandien galvoju apie tuos dažnai mažus, labai kasdieniškus ir labai moteriškus iššūkius.

Desertas tik savaitgaliais (rašau šį tekstą ketvirtadienį ir – spėkit! – už žando tirpsta naminis triufelis… ne pirmas šiandien ir tikriausiai ne paskutinis). Mažiausiai aštuonios valandos kokybiško nakties miego (net ir be kūdikio neretai tai būdavo sudėtinga). Sportas bent tris kartus per savaitę (o, jei išsiruošti iš namų į sporto klubą būtų taip pat lengva kaip sportuoti). Bent dvidešimt knygos puslapių per dieną (aha…). Bent vienas gero filmo vakaras per savaitę (kartais pavyksta!). Bent pora valandų per savaitę už uždarų vonios durų, skirtų sau – pasilepinti kremais, kaukėmis ir kitais moteriškais ritualais (taigi, dažnai belieka gūžtelėti pečiais, nes paroje vis dar tos pačios menkos dvidešimt keturios valandos, kurių amžinai per mažai).

Suprantate apie ką aš, tiesa? Dievinu sudarinėti tokius sąrašus, kaip ir visokiausius kitokius sąrašus. Vienintelis skirtumas tarp ankstesnės ir dabartinės manęs – dabar aš galiu išgyventi tai, kad ne prie visų sąrašo eilučių pavyksta padėti pliusus. Ką jau čia, tomis akimirkomis, kai mažylis man plačiai nusišypso, atrodo, apskritai galėčiau visus tuos sąrašus suglamžyti į gniužulėlį, išmesti, pamiršti ir išgyventi tą šypsenos džiaugsmą tūkstančius kartų iš naujo ir iš naujo. Na, bet čia jau mamiški lyriniai nukrypimai, o apie juos – kitąkart, šypt.

Grįžtant prie desertų, šiandien tinklaraštyje – būtent apie juos. Nes, juk žinote, keksiukų niekada nebus per daug. Tarp karamelinių, šokoladinių ir kitų, kuriuos paprastai vadiname nuodėmingais, puikiai įsipaišo ir šie, šiek tiek sveikuoliškesni, su paslėptomis cukinijomis. Jei namiškiai raukia nosis, išgirdę apie saldėsius su daržovėmis, nieko jiems nesakykite; mano patirtis rodo, kad šie keksiukai net maisto konservatoriams jokių įtarimų nesukelia!

Drėgni, minkšti, visai ne per saldūs. Puikūs prie puodelio arbatos. Ypač tada, kai už lango lyja ir lyja, o tokių popiečių artimiausiu metu tikriausiai laukia nemažai. Net jei ir jūs stengiatės gyventi pagal desertų tik savaitgaliais taisyklę, puiki žinia – jau beveik savaitgalis!