Pamesti galvą yra labai paprasta. Dėl paprasčiausių dalykų.
Dėl plytelės pieniško šokolado su riešutais. Dėl dailios žalsvos suknelės, kurią netyčia krito į akį parduotuvės vitrinoje, skubant visai į kitą parduotuvę paprasčiausio pieno. Dėl puodelio kavos su moliūgų sirupu rytais. Dėl avižinės košės ir burnoje tirpstančių pyragų. Dėl ramių ir svajingų vakarų su knyga ar storais nuotraukų albumais. Dėl filmų. Serialų. Knygų. Maisto. Pokalbių. Žmonių. Žmogaus. Dėl nuoširdžios šypsenos, kai akyse tikrai gali išvysti žiburėlius. Dėl norų ir planų, kuriuos taip norėtųsi išpildyti per kelias akimirkas, bet ir vėl reikia išmokti laukti. Dėl savaitgalio rytų, kai pabudina pro langą kambarį užlieję saulės spinduliai. Dėl jaukių popiečių, kai namai kvepia keksiukais ir ritmingai skambsi šakutės.
Pamesti galvą galima iš laimės ar pykčio, džiaugsmo ar skausmo. Arba iš laukimo… išsvajoto saulėto pavasario. Kiekvieną rytą vis dar tikint, jog galbūt jau šiandien Jis ateis.

Skonis: 8/10. Tikriausiai „marmurinių” kepinių savo gyvenime yra kepus kiekviena šeimininkė: jei ne pyragą, tai keksą; jei ne keksą, tai keksiukus. Jie visuomet gražiai atrodo, juos smagu gaminti ir skanu valgyti. Tik šiuos geriau patiekti su puodeliu arbatos ar kavos, nes jie nėra iš pačių drėgniausių. Tik dėl šios priežasties ir vertinimo balas mažesnis. Kita vertus, pažįstu žmonių, kuriems kaip tik geriau jau sausesnis kepinys nei drėgnesnis.
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Kur radau? Darbštuolė. Mažieji kepinukai. 2010 specialus numeris


5 komentarai
Nuotraukos atrodo pasakiškai, nors ir nesu keksiukų mėgėja, bet atrodo gardžiai net man.
Monika, labai ačiū 🙂 Nuotraukos kartais tikrai visagalės, man kartais net paprikos jose skaniai atrodo 😀
Vai-vai-vai! kokios elegantiskos nuotraukos!
Ačiū, Aušra! 🙂
o kokius pasiulytumet dregnesius keksiukus, kaip tik tokiu ieskau 🙂