Žiema Šiaurės Italijoje: Turinas – Aosta – Courmayeur

Lėktuvo bilietus į Turiną nusipirkom dar rugsėjį – tada mintis vienuoliktas vestuvių metines sutikti mylimoje Italijoje atrodė nuostabi! Visai kitaip atrodė lapkritį, iki kelionės likus porai savaičių: iš kur tiek gudrumo atostogas sugalvot pačiam darbų įkarštyje?! Paskutinės savaitės buvo bėgte, bet jei reikėtų pasakyti dabar – ši maža kelionė nutiko pačiu laiku.

Turinas pasitiko lengvu šaltuku ir saule, ir Kalėdoms išpuoštomis parduotuvių vitrinomis. Vaikščiodami senamiesčiu prasilenkėm su dviratininkais, pasidabinusiais raudonais Kalėdų Senelio kostiumais. Jie vis važiavo ir važiavo gatve, plačiai šypsodamiesi ir mojuodami stabtelėjusiems praeiviams. Mažas priminimas, kad Kalėdos jau labai tuoj, kad ir kuriam pasaulio krašte bebūtum.

Pasivaikščioję ir papusryčiavę, su Turinu atsisveikinom – dviejų valandų kelionė traukiniu, ir pasiekėm Aostą. Tai – kalnų miestelis Šiaurės Italijoje, mėgstamas slidininkų. Tiesa, mus su slidinėjimu sieja ne daugiau nei mano slidinėjimo striukė – šilta, ryški ir graži, bet stoti su ja ant slidžių ketinimų neturiu nei šįkart, nei kada nors. Nors… niekada nesakyk niekada, tiesa? Šypt.

Kai pasiekėm Aostą, supratau ir dar vieną dalyką – kad šįkart neturiu kelionės plano. Turiu minčių, bet tos man būdingos papkės su suplanuotu kiekvienu žingsniu – ne šįkart.

Ką veiksim rytoj? Kaip praleisim šias trumpas atostogas? Nujaučiau, kad puikiai, ir mano nuojauta buvo teisinga. Tuo tarpu pirmos kelionės dienos vakarą skyrėm pasivaikščiojimui Aostoje ir jaukioms Kalėdų mugėms. 

AOSTA VALLEY – PARLÉAZ

Jau antrą kelionės dieną gavom įsitikinti, kad tingiai keliauti mes turbūt nemokam. Dienos pabaigoje skaičiavom dvidešimtį suvaikščiotų kilometrų ir 744 metrus vertikalaus sukilimo. Pilni batai sniego ir šypsenos veiduose galėjo išduoti – neatsilaikėm pagundai ir išsiruošėm į žygį!

Nusprendžiau ignoruoti tai, kad į kelionę išsiruošiau su visai žygiams netinkamais žieminiais martens’ais (juk ketinom ilsėtis!). Bet kai nespėjus pereiti senamiesčio batuose ėmė smukti kojinės – žinia, dar labiau netinkamos žygiams nei batai – beliko susirasti artimiausią aktyvaus laisvalaikio prekių parduotuvę ir apsipirkti. Žygio kojinės kainavo 25 eurus ir išgelbėjo visą dieną.

Iš tiesų, nors Aosta apsupta kalnų, nuo miestelio prasideda tik keli žygiai. Mėgstu patikrinti žygeivių atsiliepimus „All Trails“ programėlėje. Vos vienas netoliese prasidedantis žygis buvo įvertintas puikiai – į jį ir išsiruošėm.

Maršrutas, prasidėjęs priemiesčio gatvėmis, nuvedė į mišką. Miško takeliais kilom vis aukštyn ir aukštyn. Nepraėjus nė valandai žygiavimo, ėmė snigti. Iš pradžių nedrąsiai, vėliau – vis gausiau. Snieguoti takeliai tiesiog akyse dengėsi nauju sniego sluoksniu, paslėpdami kažkada ankščiau pramintus pėdsakus.

Visa laimė, kad žygis buvo gana nesudėtingas – jokių stačių įkalnių ar pavojingų atbrailų. Vietomis bridom per pusnis, keletą kartą trumpam pametėm takelį, bet visą laiką jautėmės saugiai.

Žygiavimas kalnuose reikalauja priimti atsakingus sprendimus. Rimtiems kalnų žygiams žiemą reikalinga ir speciali įranga, ir įgūdžiai. Visada pasitikrinkite internete ar vietiniame turizmo informacijos centre, ar planuojami žygiai yra atviri ir saugūs visais metų laikais.

📍 AOSTA VALLEY – PARLÉAZ (1268 m)

△ Žygio pradžia: šalia „Hotel Milleluci“, Aosta.
△ Atstumas: apie 14 km (maršrutas ratu).
△ Pakilimas: 744 m.
△ Sudėtingumas: vidutinis.
△ „All Trails“ programėlėje žygį rastumėt pagal pavadinimą „Aosta – Tsatelet Nature Reserve – Parléaz“.

AOSTA – PILA

Trečią kelionės dieną sumanėm pasižvalgyti po visai šalia esantį slidinėjimo kurortą, pavadinimu Pila. Pasitikslinę turizmo informacijos centre sužinojom, kad kurorte kol kas vyksta paskutiniai pasiruošimo darbai prieš atidarymą, kuris numatytas… poryt. Tą dieną, kai mes jau skrisim namo.

Iš Aostos į Pilą kyla keltuvai – slidinėjimo kurortą jie leidžia pasiekti per 18 minučių. Tiesa, keltuvai taip pat dirba tik sezono metu, taigi, nuo poryt.

Žvilgtelėję į nuostabiai giedrą dangų, nusprendėm nepasiduoti, ir važiuoti autobusu. Jis nuo centrinės autobusų stoties važiuoja keturis-penkis kartus per dieną. Kelionė nemokama ir trunka 45 minutes. Susitikrinom grafiką, įsimetėm į kuprines keletą užkandžių ir nusprendėm keliauti – slidinėjimo kurortą apžiūrėsim prieš trasose pabyrant gausybei žmonių su slidėmis.

Buvom kone vieninteliai, išlipę paskutinėje autobuso stotelėje. Piloje buvo tylu, ramu ir neįtikėtinai tuščia. Šen bei ten važinėjo sniegą lyginanti technika, daugelis šaligatvių vis dar buvo užversti neprabrendamo dydžio pusnimis. Ką gi – susižvalgėm – kitas autobusas tik po trijų valandų, tad eikim pasivaikščioti.

Tas po kojom girgždančio sniego garsas… Net oras atrodo keistai traškus.

Per dvi valandas išvaikščiojom visą miestelį. Likus valandai iki autobuso, žvalgėmės į kiekvieną tamsų langą, tikėdamiesi rasti veikiančią kavinukę, kurioje galėtume truputį sušilti. Galiausiai radom barą – turbūt vienintelę vietą, tądien dirbusią tyliame miestelyje. Įgriuvom pro duris šalčio nurausvintais žandais ir įsitaisėm prie didelio stalo su dar keliais, panašu, vietiniais darbininkais. Čiupom po puodelį karšto vyno ir pakelį čipsų – tiek ir trūko iki pilnos laimės. Sušilti.

Truputį keista buvo diena, bet tuo pačiu – labai įdomi. Gal ir visai gerai, kad Pilą spėjom aplankyti prieš slidininkų antplūdį – visas sniegas, visos pusnys ir visi aplink stūksančių kalnų atvirukai buvo tik mums!

COURMAYEUR – SKYWAY MONTE BIANCO

Tai buvo pati gražiausia, pati įspūdingiausia mūsų kelionės diena. Prasidėjo ji ir vėl autobusų stotyje – kelyje link Courmayeur.

Courmayeur miestelyje pirmąkart lankėmės prieš penkis mėnesius – tada, kai į jį užsukome, vedini TMB (Tour du Mont Blanc) maršruto. Tąkart mus čia užklupo audra – didžiules kuprines atrėmę į viešbučio kambario kampą, turėjom išlaukti dvi ilgas dienas, kol galėjome grįžti atgal į kalnus ir judėti tolyn.

Šįkart grįžom žiemą, su mažom kuprinėm ir labai trumpam. Perėjom ta pačia pagrindine senamiesčio gatve, išgėrėm po kokteilį tame pačiame bare, sustojom pasigėrėti kalnais toje pačioje miestelio aikštėje. Net TMB maršrutu nužingsniavom kokį šimtą metrų. Nemoku apsakyti, koks keistas jausmas! Širdis vertėsi kūliais. Ir graudu truputį, ir labai gera, ir sunku patikėti, kad buvom čia ir kad esam vėl.

Pagrindinis mūsų viešnagės tikslas šįkart buvo „Skyway Monte Bianco“ keltuvas. Iš Courmayeur jis kelia iki Punta Helbronner (3466 m), o iš čia – atsiveria stulbinama snieguotų kalnų panorama. Tarp jų visų – ir pats Monblanas!

Tokiomis akimirkomis labiausiai noriu įsižnybti ir sugrąžinti save į „čia ir dabar“. Nes čia ne sapnas, ne filmas, ne vaizduotė. Čia – realybė, kad ir kaip panaši į pasaką. Čia – tikra akimirka is mūsų gyvenimo, kurią noriu įsiminti. Kaip ir tą jausmą, kokie mes maži prieš gamtos ir kalnų didybę.

〜〜〜

Keltuvas pirmyn – atgal kainuoja 56 eur/asm., jeigu įsigysite jį internetu. Nemažai, bet įspūdis pabūti taip aukštai, tarp kalnų viršūnių, – neįkainojamas.