ALTA VIA 2 – žygis Dolomitinėse Alpėse | Kelionės dienoraštis | 12 diena

parašė Asta 12 Rgp ’24

2024 m. liepos 23 d., antradienis
Dvylikta žygio diena

Rifugio Cereda > Rifugio Bruno Boz | 15,57 km

Šiandien buvo ilga, labai ilga diena. Įnešė truputį dramos į mūsų saulėtą ir ramią kalnų kelionės rutiną, šypt.

Prisimenu, kaip apie šią žygio dieną skaičiau dar būdama namuose. Ji buvo aprašyta kaip viena sudėtingesnių, o pirmoji atkarpa – kaip viena iš pavojingiausių, jei rizikuojama eiti blogu oru. Iki Passo del Comedon (2130 m) vedanti įkalnė žygio vadove buvo įvardyta kaip stipriai paveikta erozijos, nestabili, reikalaujanti maksimalaus atidumo. Tik geru oru (!), buvo parašyta, nes stiprus lietus gali pridaryti eibių. Ką jau kalbėti apie tai, kad kelyje bus ir Via Ferrata atkarpų.

Žinoma, kad patikrinau orų prognozę vakare. Dar kartą ją patikrinau ryte. Lietus buvo žadamas tik nuo pirmos valandos popiet, todėl išžygiavę iškart po pusryčių, buvome ramūs – spėsim.

Žemai apačioje, slėnyje, sklaidėsi lengvi lyg pūkas debesys. Pro juos vis drąsiau lindo saulės spinduliai. Tai jau tikrai nieko panašaus į lietų!

Naivuoliai! Vos spėjom prieiti pirmuosius lynus ir tą sudėtingąją įkalnės atkarpą, dangus akyse apniuko. Tarp kalnų viršūnių įsipynė ir užstrigo tiršti, lietaus pritvinkę debesys. Dar kelios minutės, ir jie prapliupo. Nė neketino liautis.

Stovėjom ant kalno atbrailos, po šiokia tokia uola, kuri atstojo stogą, su Via Ferratų įrangom. Eina sau, nejauku. Nei pirmyn, nei atgal. Tada ir pamačiau ant savo siūlo tiesiai prieš akis nusileidusį vorą. Didžiulį, storą, milžinišką vorą. Aš vorų labai bijau, mano pirminis instinktas šiaip jau būtų mest tapkę ir bėgt, bet šįkart sakiau – ei, palikim, jis atnešė mums sėkmę! Pereisim sėkmingai tą pavojingą byrančią įkalnę, net jei per lietų.

Taip ir buvo. Truputį apgauti orų prognozių, bet suprasdami, kad kitų variantų nėra, lėtai – laaaabai lėtai – kopėm į viršų.

Vieną kelią įkalnėn radom uždarytą – matyt, per daug pavojingas, nualintas laiko, liūčių ir žygeivių žingsnių. Pasukom nauju. Šis buvo sutvirtintas armatūromis, bet ir šios – gana siaubingos būklės.

Lėtai, po vieną žingsnį. Persiritom į kitą kalno pusę ir ten sutikom dar didesnį lietaus debesį. Kojoms žengiant pro aukštas pievas, lietaus lašai nuo žolės krito tiesiai į batus. Jie vėl žliugsėjo, kaip kad pirmą žygio dieną. Debesys tai uždengdavo vaizdus aklinai, tai leisdavo akimirkai pasigrožėti aplinkiniais kalnais.

Rifugio Bruno Boz (1718 m) pasiekėm šlapi, murzini, truputį pavargę, bet – laimingi! Tas blogas oras… ne visada toks jau labai blogas, jei požiūris geras.

P. S. Jei jau ieškom gerųjų pusių, man rodos, pavyko padaryti visai gražių debesuotų nuotraukų.

Nakvynės vieta: Rifugio Bruno Boz, dvi lovos dvylikos lovų kambaryje, half-board
Dienos išlaidos dviems (nakvynė, maistas, gėrimai): 142 eur