Tai koks vis tik tas pasaulis – didelis, o gal mažas? Atrodytų, begalinis, bet tuo pačiu – jei tik panorėjai pajausti Amerikos skonį savuos namuos, vienas-du, ir prašom.
Man vis dar truputį gaila, kad prieš septynerius metus savo kelionės po JAV plano nesusidėliojome taip, kad pakaktų laiko ne tik nacionaliniams parkams, bet ir amerikietiškai maisto kultūrai pažinti. Kita vertus – kam gi save apgaudinėti – bet kuriuo atveju nacionaliniai parkai prioritetų sąraše kaip buvo, taip ir liktų pirmoje vietoje. Nepaisant to, kaip labai myliu maistą, jei reiktų rinktis, pasirinkčiau turbūt net nesudvejojusi: nacionaliniai parkai yra tai, dėl ko svajoju vieną dieną grįžti į JAV dar kartą; net jei tai reikštų, kad ir vėl automobilio bagažinėje turėtume užpilamų vienkartinių sriubų, vakarieniautume greitojo maisto užeigose, o pietus kartais išvis pamirštume.
Gal ir keista, o šiek tiek net ir gėda pripažinti, bet ne maistas man yra svarbiausias kelionėse – kelionėse man svarbiausia yra… gamta. Kad ir kur išsiruoštume, tai parkus, kalnus ir ežerus aš iš pradžių susigūglinu planuodama keliones, o jau tik tada klausiu savęs, ką mes ten valgysim?
Tąkart valgėme greitai ir paprastai. Rytais kartais stabtelėdavome amerikietiško stiliaus šeimos restoranėliuose, kur vos prisėdus prie staliuko mums atnešdavo pilną kavinuką kavos, o pusryčių porcijos būdavo tokios, kad galėdavome išsinešti dėželėje likučius ir pietums, o gal net ir vakarienei. Vakare dažniausiai būdavome kelyje tarp vieno ir kito nacionalinio parko; todėl vakarieniaudavome kur nors šalia greitkelio, kad nereikėtų išsukti iš kelio. Taip, dažniausiai tai būdavo greitojo maisto užeigos – jų pavadinimų ten ženkliai daugiau nei Lietuvoje. Kartais, užsukę į didesnį prekybos centrą, pavalgydavome čia pat, jam priklausančioje kavinukėje. O kartais, kai visai neturėdavome jėgų po per dieną nužingsniuotų dešimčių kilometrų, tiesiog užsivirdavome virdulį vandens ir užsipildavome tos vienkartinės sriubos. Ir, žinot, tai nei kiek nesumenkino kelionės įspūdžių.
Tiesa, iš kelionės po JAV parsivežiau ir daugiau skonių, lygiai kaip ir sugriautą stereotipą, kad Amerika yra vien greitojo maisto šalis. Taip, greitojo maisto ten yra daug – bet lygiai tiek pat daug ten yra sveikų pasirinkimų; priklauso nuo to, į kurią parduotuvę užeisi ar prie kurių lentynų pasuksi. Amerika yra tokia didelė, kad ten yra visko ir visiems.
Kelionėje po JAV atradau, kad mėgstu kavą, pamėgau avižinę košę pusryčiams, pirmąkart paragavau tobulų riešutų sviesto ledų (ir prekybos centre riešutų sviestą rinkausi iš begalės etikečių, begalės!). Tik ten moliūgų tyrę pirkau skardinėse, o ne kepiau ir gaminau pati. Įsimylėjau pienišką kavą su prieskoniniu moliūgų sirupu! Patyriau, kas iš tiesų yra tobulai purūs ir minkšti amerikietiški blyneliai su dešimtimis skirtingų pagardų. Ir laižiau pirštus, valgydama lipnius vištos sparnelius su barbekiu padažu.
Kai gavau progą išmėginti naujus „Daumantų“ WOW MAMA linijos BBQ padažus, būtent tie lipnūs sparneliai ir iškilo mano atmintyje. Paprasti, bet nepaprastai gardūs – tobuli penktadienio vakarams, nerūpestingiems savaitgaliams, draugų susibūrimams ar tiesiog į kompaniją prie gero vakaro filmo.
„Daumantų“ WOW MAMA linijos BBQ padažų receptas yra sukurtas Amerikoje ir pritaikytas lietuviškam skoniui. Padažai tinka veganams, yra be gliuteno ir GMO. Linijos žvaigždė – BBQ padažas su juodaisiais česnakais. Juodasis česnakas – tai degintas česnakas, pasižymintis itin subtiliu bei unikaliu skoniu. Nepaisant to, koks populiarus pasaulyje, Lietuvoje – tai pirmasis toks BBQ padažas.
Sparneliams pasirinkau būtent jį – pikantišką barbekiu padažą su juodaisiais česnakais. Maišiau jį su medumi, pora šaukštų pomidorų padažo ir trupučiu sviesto. Aptepiau padažu iškeptus sparnelius ir pašoviau atgal į orkaitę, nustačiusi griliaus kepimo režimą. Patrypčiojau prie orkaitės vos kelias minutes, sulaukiau, kol padažas ant sparnelių ėmė kunkuliuoti ir karamelizuotis. Nedelsdama patiekiau – tiesiog taip, paprastai, apibarstytus kapotomis petražolėmis. Ir vėl, kaip tąkart seniai kažkur vidury Amerikos, aš laižiau pirštus. Fantastiškai skanu!
O šiandien lyg tyčia penktadienis… lai būna šis receptas užuomina, kaip lengvai jis gali virsti gardžiu amerikietišku penktadieniu, šypt.
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Daumantų“.
