Truputį bijau tai ištarti garsiai – man pabodo avižinė košė. Visada tikėjau ir tikinau kitus (visų pirma savo vyrą, kuriam teko lemtis kas rytą ją valgyti su manimi), kad avižinė košė tikrai nėra nuobodi. Ją galima virti su šimtais skirtingų priedų, tai kaip ji gali nusibosti? Pasirodo, žinokit, gali. Man prireikė… šešių metų. Tiek laiko ją pusryčiams virdavau bene kiekvieną mielą rytą ir tiek laiko man ji buvo labai gardi.
Prieš maždaug metus į mūsų šeimą atėjusi sekmadienio blynų tradicija kuriam laikui prablaškė rytų meniu, bet pastarosiomis savaitėmis savaitgalių ir sekmadienių nebegana – aš noriu visko, tik ne avižinės košės! Todėl darau štai ką – Joriui verdu ją (nes jam dar nespėjo atsibosti, šypt, ir kerta ją su plačiausia šypsena), o sau verdu kiaušinius, tepu sumuštinius, su jogurtu maišau granolą, kepu omletą. Kartais pusryčiams sumanau skirti tiek laiko, kad pasiruošiu juos beveik karališkus – pavyzdžiui, išsikepu keksiukus! Pusryčių keksiukus, lyg mažus omletukus, kuriuos gardinti galima bet kokiais priedais: kepti juos vegetariškus ar nebūtinai; įmaišyti savo mėgstamiausių kruopščiai atrinktų daržovių ar tiesiog čiupti tai, ką rasite šaldytuve.
Skaniausi, žinoma, jie dar šilti. Bet labai geri ir tada, kai atvėsta. Todėl vieną rytą išsikepus visą skardelę (12 keksiukų), kitą rytą pusryčių paruošimas bus toks greitas, kad nė vanduo kavai nespės užvirti. Tobula? Tobula.
Todėl jei ir jums pabodo pusryčiai, kuriuos valgote kas rytą, tiesiog pakeiskite juos – koks tai džiaugsmas! Rinkitės laimingus pusryčius – tuos, su kuriais dieną galėsite pradėti laimingai, su šypsena. O jei tą ir darote, valio, neabejoju, kad kiekviena jūsų diena prasideda lyg maža šventė!
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Kauno grūdai“.
2 komentarai
Labai skanūs, man patiko receptas, dėkoju. 🙂
Džiaugiuosi, kad patiko, ačiū! 🙂