Naminiai ledai traškiuose vafliuose

Šiuos ledus gaminau jau senokai, prieš keletą mėnesių. Buvo pavasaris, pro virtuvės langus krito pirmieji nedrąsūs saulės spinduliai. Išsitraukusi labai seną ir gerokai apdulkėjusią vaflių keptuvę, maišiau jiems tešlą ir tikėjausi, kad pavyks tokie, kokius prisimenu iš vaikystės: kvapnūs, gardūs, traškūs. Prisimenu, kaip greitai man tądien svilo pirmieji vafliai, o virtuvė netruko prirūkti dūmų. Atsidariusi langą, vaikiau dūmus laukan, o tuo pačiu įkvėpiau dar kiek žvarbaus pavasariško oro. Tik po kelių bandymų pagaliau prisijaukinau senąją keptuvę ir pajaučiau, kiek atidumo ji reikalauja; kiek laiko reikia vafliams tapti rusviems ir traškiems.

Kai sumaniau, jog noriu iš vaflių paruošti ragelius ledams, į pagalbą atėjo mano žmogus. Kol aš visaip bandžiau įminti mįslę, koks namuose esantis rakandas man padėtų gražiai susukti ragelius, jis susirado gabalėlį medžio, vieną kitą įrankį ir iš rūsio grįžo su folija kruopščiai apsuktu kūgio formos medžio gabalėliu. Būtent tokiu, kokio man ir reikėjo.

Šiandien, žiūrėdama į šias ledų nuotraukas, jaučiu dilgčiojant ilgesį. Ir džiaugsmą, kad kartais tokie visai maži dalykai mus padaro dar artimesniais, dar laimingesniais. Stengiuosi kolekcionuoti tokias akimirkas, tokius brangius momentus. Kai pasidaro pernelyg ilgu, galiu juos vėl pabudinti savo mintyse.

Ilgesys manęs nepaleidžia nei akimirkai. Bet gi nenoriu nei šnirpščioti nosimi, nei tempti lūpą. Labiau už viską noriu kiekvienoje dienoje rasti tą smulkmeną, kuri dieną padarytų gražia ir laiminga.

Tokia smulkmena tikrai galėtų būti ledai. Ypač tokie – naminiai ledai naminiuose traškiuose vafliuose. Ir saldžiais vafliais kvepiantys namai.

Truputį gaila, kai žinau, jog artimiausiomis dienomis naminių ledų pasiruošti tikrai neturėsiu galimybės ar progos, kad ir kaip to norėčiau. Bet ta proga pavarčiau archyvus ir suradau receptą – šį naminių ledų traškiuose vafliuose receptą, kuriuo labai noriu pasidalinti. Jeigu jūs laiko turite bent kiek daugiau ir galite valandėlę skirti laikui virtuvėje, labai rekomenduoju imti ir padaryti tai – pasigaminti naminių ledų naminiuose vafliniuose rageliuose! O tuomet apšlakstyti juos šokoladiniu padažu, užberti saujelę skrudintų riešutų ir pasimėgauti pasaka, kurioje pasijausite atsidūrę.

Žinau, nes aš tą jau dariau – gaminau ledus, kepiau vaflius, sukau juos į ragelius, viriau šokoladinį padažą. Ir galiausiai laižiau lūpų kampučius, valgydama juos iki paskutinio kąsnelio, paskutinio vaflio trupinėlio. Ir mano žmogus buvo kartu, rankose laikė lygiai tokią pačią milžinišką porciją ledų. Buvo pasaka, saldi ir skani pasaka.

Skonis: 10/10. Saldūs, kvapnūs, traškūs. Mintimis nukeliantys į vaikystę ir pažadinantys pačias geriausias, laimingiausias emocijas. Tikriausiai daugeliui iš mūsų tokie vafliai – kur kas daugiau nei maistas, bet kartu ir visas glėbys prisiminimų, šiltų jausmų.

Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.

Kur radau? Senoje šeimos užrašų knygelėje