Buvo beprotiškas, beprotiškas sausis. Iš pradžių buvo ilgai lauktos ir naktim net sapnuotos atostogos, o tada… prasidėjo ligų karuselė. Dienos maišėsi su naktimis, laikas slinko stingdančiai lėtai, o kitais kartais – greitai lyg skubėtų net kūlversčiais. Atrodo, neleidau sau sirgti nuo pat tos akimirkos, kai prieš kiek daugiau nei du metus sužinojau, jog laukiuosi. Bet jokios privilegijos netrunka ištisai, ar ne? Todėl štai – ėmiau ir sugriuvau.
Kai tarp ilgų padrikų miegų neužteko jėgų nei filmams, nei knygoms, jų užteko tik mintims. Pergalvojimams dalykų, kurie yra tikrai svarbūs, ir tiems – kurie svarbūs ne taip labai. Nežinau, ar nuolatinis savęs kamavimas ramybės neduodančiais klausimais padėjo man pasveikti greičiau, bet žinau štai ką – turėjau progą pabūti labai ramiai, o tame ramiame buvime nebuvo nė lašo ramybės.
Dabar gi, sausiui praūžus, bandau surinkti save iš naujo. Tai kur kas lengviau, kai pagaliau visi yra namie.
Kur gi jos – tos tylios ramybės – daugiau ieškoti, jei nė lėtuose sekmadienio rytuose su pačiais mylimiausiais. Minkštuose pataluose, į kuriuos įsiropštęs mažylis greitai padaro savo tvarką. Nekantriai šnypščiančiame virdulyje ir netrukus puodeliuose garuojančioje kavoje. Ir vėlyvuose lepūniškuose pusryčiuose, kurie bet kurią kitą dieną galėtų atrodyti misija neįmanoma, o štai lėtą žiemos sekmadienį – būtent tai, ko reikia, lyg vyšnia ant torto.
Šis bandelių pyragas, patikėkite manimi, subalansuotas dideliems smaližiams. Tobulas jis su nesaldžia kava ar arbata, nors vis tiek labai saldus. Jei mėgstate saldžiai, jums patiks, o jei vis tik ne taip saldžiai – sumažinkite cukraus kiekį ar atsisakykite klevų ar agavų sirupo.
Ir džiaukitės tobulais, lėtais, ilgais, lepūniškais pusryčiais!
Receptas paruoštas bendradarbiaujant su „Kauno grūdai“.
