Visada sakiau ir sakysiu, kad kūdikiai savo tėvus išmoko jei ne daugiau, tai tikrai ne mažiau nei tėvai išmoko savo mažuosius. Tų dalykų tiek daug, o vienas iš labai svarbių – išmokti atsisakyti savo lūkesčių.
Tai nėra lengva. Viskas, ką mes, suaugusieji, darome gyvenime, yra paremta lūkesčiais. Mes mokomės tam, kad įstotume į gerą universitetą, gautume vertingą diplomą, surastume įdomų darbą. Mes uoliai dirbame, puoselėdami lūkesčius laiptelis po laiptelio kopti aukštyn. Mes uoliai sportuojame, nes viliamės tilpti į tuos drabužius, kurie tik užima vietą spintoje ir nieko daugiau. Vos tik pasiekiame tą amžiaus tarpsnį, kai pradedame jaustis suaugusiais, mes esame mokomi kurti planus ir lūkesčius: kur būsime ir ką veiksime po 5 metų, po dešimties metų. Mes mokomi planuoti kiekvieną dieną, palaikyti ritmą, susikurti veiklos strategijas, namų ritualus, kasdienę rutiną.
Kad ir ką mes bedarytume, kažkur giliai slypi lūkestis.
Todėl sužinoję, kad pakeliui į mūsų šeimą yra mažylis, mes paskęstame lūkesčių jūroje. Juk tai taip svarbu. Mes vartome vadovėlius, skaitome straipsnius, namuose iš knygų statome sienas ir įsidėmime viską: kiek jis turėtų sverti, kiek laiko miegoti, kaip dažnai valgyti, kada pirmąkart nusišypsoti, kada apsiversti, o kada atsisėsti, kiek ir kaip čiauškėti, kaip greitai augti. Ir tų dalykų begalė, tiesą sakant, su kiekviena savaite – vis daugiau ir daugiau.
Kai mums kažkas pasako, kad ne viskas ir ne visada būna pagal planą, mes tik nusipurtome nuo ausų ir pečių tuos žodžius, nes jau per vėlu; mūsų lūkesčių kartelė jau būna užkelta sulig debesimis. Juk tai kūdikis. Tai labai svarbu, viskas turi pavykti tobulai.
Iš knygų, interneto ir kitų mamų lūpų mes po vieną rankiojame lūkesčius ir tvirtai laikome juos rankose – mes esame taip įpratę, kad dalykai vienaip ar kitaip priklauso nuo mūsų, kad tiesiog negali būti, kad tas mažylis kažkuriuo etapu liks kūdikių auginimo vadovėlių puslapių paraštėse, taip mūsų lūkesčius sudaužydamas į šipulius.
Štai ką tikrai reikėtų išmokti: nereikėtų puoselėti lūkesčių, kad Jūsų vaikelis bus it iš knygos puslapių nužengęs „tobulo“ vaiko pavyzdys. Nereikėtų puoselėti lūkesčių, kad tai, koks jis bus ir kaip jis augs, priklauso vien nuo Jūsų. Galiausiai, nereikėtų viltis, kad gyvenimas po kūdikio bus panašus į buvusį prieš jį. Visi šie lūkesčiai galiausiai Jus paliks abejojančią savimi, nusivylusią, sutrikusią ir nelabai laimingą.
Nes visi kūdikiai yra skirtingi. Visi jie savaip verčia mūsų pasaulius aukštyn kojomis. Mes galime namų sienas statyti iš vadovėlių, tačiau tuose puslapiuose – tik standartai, kurių mes įsikimbame lyg nepajudinamų tiesų ir reikalavimų, neleisdami sau ar savo mažiesiems nė menkiausios paklaidos. O vaikai yra unikalūs. Tikri ir gyvi, ir skirtingi.
Tikriausiai Jūsų kūdikis nemiegos tiek, kiek parašyta štai anoje knygoje. O kartais gal nemiegos išvis, arba miegos taip ilgai, kad vėl pasidarys neramu. Ir galbūt nevalgys jis tiek, kiek valgo draugų mažylis. Galbūt atsisės ne tą dieną, kurią norėtumėte pasižymėti kalendoriuje kaip vadovėlinę. O gal atsisės daug anksčiau nei tikėtumėtės.
Visa tai nereiškia, kad Jūsų mažylis yra blogesnis ar geresnis už bet kurį kitą kūdikį. Visai tai neturėtų paskatinti Jus varžytis ir veltis į konkurencines kovas su kitais tėvais ar kitais kūdikiais. Tai vargina, tai liūdina, galiausiai – juk tai niekam nepadeda. Padėjus visus savo lūkesčius į šalį, reikėtų sau priminti tik viena: Jūsų kūdikis yra dovana ir stebuklas. Visi kūdikiai yra stebuklai, stebuklingi savo unikalumu. Jie tokie vieninteliai, ir tai yra nuostabu. Leiskime jiems tokiems būti – būkime šalia jų, eikime drauge su jais į priekį, leiskime jiems mus nustebinti.
Esu tikra, kad vieną dieną jie visi pranoks mūsų lūkesčius. Duokime jiems neišsemiamus ežerus meilės, apsupkime ore plevenančia laime, suteikime laisvės būti savimi. To daugiau nei pakanka.
Mėlyną užkandžių dėžutę vaikams galite įsigyti: www.e-sauletavirtuve.lt
Skonis: 10/10. Labai skanūs keksiukai! Pirmąkart kepiau juos su špinatais, todėl ir skonis, ir spalva – jie šiek tiek kitokie. Visiškai ne per saldūs (saldumas tik nuo bananų ir dviejų šaukštų medaus), labai maloniai drėgni. Dalį suvalgėme iš karto, o dalį, supakavusi po porą, užšaldžiau kameroje. Ir nors aš visada manau, kad šviežias maistas yra pats skaniausias, atšildyti keksiukai taip pat buvo puikūs! Vakar suvalgiau paskutinį ir atrasti jį, jau pamirštą, šaldiklyje buvo tikras džiaugsmas!
Sudėtingumas: paprasta kaip dukart du.
Kur radau? My kids lich the bowl
Špinatų keksiukai
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
2 didesnių bananų (250 g nuluptų)
120 g špinatų
150 ml pieno
2 valg. š. medaus
1 kiaušinio
50 ml tirpinto kokosų aliejaus
1 stiklinės (70 g) greito paruošimo avižinių dribsnių
1 stiklinės (140 g) miltų
2 arb. š. kepimo miltelių
GAMINIMO EIGA
1. Maisto smulkintuvu sutrinkite bananą, špinatus ir pieną. Įplakite kiaušinį, medų ir kokosų aliejų.
2. Suberkite avižinius dribsnius, miltus ir kepimo miltelius. Išmaišykite šaukštu, kol neliks sausų miltų.
3. Gautą masę paskirstykite į keksiukų kepimo formeles, užpildydami beveik iki viršaus.
4. Kepkite iki 180 °C temperatūros įkaitintoje orkaitėje 20-25 minutes. Atvėsinkite ir patiekite.
5. Sandariame indelyje galite laikyti iki 2-3 dienų arba, jei norite išlaikyti ilgiau, galite užšaldyti.
2 komentarai
Labas!
Jaudinantis ir teisingas įrašas apie vaikus. Lūkesčius apskritai visose gyvenimo srityse pravartu susimažinti (tarkim, kiek daug tikimės iš santuokos: “O! Kad tik jis pasikeistų!”), o kalbant apie vaikus – ypač. Jeigu tik tai pavyksta, ateina laisvė ir lengvumas, vaikams dovanojantis atsipalaidavusius tėvus 🙂
Klausimas dėl keksiuksų šaldymo, ar juos po to tiesiog ištraukiate ir kambario temperatūroje arba šaldytuve atitirpinate, ir viskas?
Ačiū!
Rūta, ačiū! Visada labai gera žinoti, kad tekstas kažką paliečia, kažkam yra artimas.
Dėl keksiukų, tikrai taip, iš šaldiklio juos ištraukiu į kambario temperatūrą ir jie palyginti greitai atšyla 🙂