Visą gyvenimą žinojau ir jaučiau, jog esu namų žmogus. Galbūt kartais perfekcionistė, o kartais šiek tiek darboholikė, bet visada po darbų labiausiai trokštanti vykti namo. Ir kai artėjant savaitgaliui visi laužo galvas, ką padoraus nuveikus savaitgalį, aš visiškai nesijaudinu, nes žinau, kad laikas namuose man dažniausiai yra ne mažiau malonus nei kažkur kitur. Geri filmai, įtraukiančios knygos, jaukūs pledai, puodeliai šiltos arbatos, orkaitėje kepančiais sausainiais kvepiantys namai…
Jau labai ilgai, ilgiau nei prisimenu, svajojau apie savus namus. Apie mūsų namus. Jaukius ir išpuoselėtus, kai kiekvienas namų kampelis yra mielas ir savas, kai kiekvienas stiklainėlis virtuvėje yra pažįstamas, kai kiekviena pagalvėlė ant sofos yra prisitaikius prie mūsų nugaros linkių. Apie mūsų namus, kuriuose gimsta mūsų tradicijos, kuriamos mūsų taisyklės, išsakomos mūsų svajonės, dėliojami mūsų planai. Apie mūsų namus, kur visas laikas ir erdvė yra tik mūsų. Apie meilės, šilumos ir gerumo pilnus namus – tokius, į kuriuos visada norėtume sugrįžti; ir tokius, kuriuose atsigautume net po pačios beprotiškiausios dienos. Namus, kuriuose visada surastume vienas kitą ir galėtume pasislėpti nuo viso likusio pasaulio, jei tik to panorėtume.
Suvokiu, jog dabar išgyvenu vieną laimingiausių savo gyvenimo tarpsnių. Ir jokia paslaptis, kad to priežastis (na, gerai, viena iš priežasčių, o apie antrąją irgi vieną gražią dieną papasakosiu) – tie išsvajoti mūsų namai, kuriuos pamažu kuriame.
Vieną dalyką jau tikrai supratau per šiuos keletą mėnesių: tai ilgas, sunkus, brangus ir kartais, deja, visiškai neromantiškas procesas. Būna ir isteriško juoko protrūkių, ir ginčų pakeltais balsais, ir teisybės ieškojimų. Daug skaičiavimų, daug braižymų, dar daugiau kompromisų ieškojimo. O be viso šito, – fantastiškai daug neišmatuojamo, per kraštus trykštančio ne(su)valdomo džiaugsmo.
Nes nors vis dar sunku tuo patikėti, nors ir norisi sau įsignybti į ranką ar šoną, bet tai tiesa. Tai vyksta.
Mes kuriame mūsų namus.
Esu tikra, kad iš šio gyvenimo etapo susirinksime labai daug prisiminimų. Apie tai, kaip dviese konstravome stelažą. Kaip vėlų vakarą ant pilkų betoninių sienų braižėme elektros jungiklius ir lizdus. Kaip ant grindų nusibraižę virtuvę, „kepėme“ joje blynus ir juokėmės, kol paskaudo pilvus. Apie savaitgaliais dėžutėse atvežtus pietus, patiektus ant grindų, ant patiestų pusiau švarių maišų. Apie džiaugsmą, kai pagaliau suderinome ir užsisakėme nuostabią svajonių virtuvę. Ir tą vakarą, kai grįžusi iš darbo pamačiau jau nupirktą išsirinktą juodą plautuvę ir supratau, jog tai mūsų plautuvė, kuri stovės mūsų namuose, kuriuose gyvensime mes. Tą akimirką viskas, ką darėme pastaruosius mėnesius, kažkaip stebuklingai per akimirką virto labai realu ir apčiuopiama. Tiesiog, štai taip – pamačius plautuvę. Tiesa, tokią gražią, kad iškart nurimau – man tikrai nereikia jokios indaplovės! Priešingai nei orkaitės, kaitlentės, šaldytuvo, gartraukio, virdulio… kartais truputį net paskausta galvą. Tik tas galvos skausmas toks visai malonus, šypt.
Nežinia, kada galėsime skelbti įkurtuves, bet jau kurį laiką pamažu kaupiu viską naujiems namams. Kai „Gerduva“ padovanojo naujutėlę blizgančią kepimo formą, iškepiau joje pyragą, pasigyriau, išvaliau ir supakavau atgal į dėžę. Paslėpiau. Naujiems namams, pasakiau sau.
Kai „Fiskars“ nustebino pilna dėže dovanų (jūs tik pažiūrėkit!), skirta gausiam ir gardžiam pusryčių stalui, vėl beveik šokčiojau iš džiaugsmo. Nugalėjusi norą čia pat viską išpakuoti ir išmėginti, padėkojau (ačiū!) supakavau viską atgal į dėžę, užklijavau lipnia juosta, ant dėžės parašiau „NAUJAI VIRTUVEI“ ir vėl saugiai nuo savęs paslėpiau.
O kai pradėjome kalbėti apie kalėdines dovanėles, pradėjau juoktis, kad šiemet Kalėdų seneliui galėčiau parašyti ilgiausią norų sąrašą! Pradėčiau gal nuo puodo, o gal nuo lygintuvo. „Tu man dovanok dulkių siurblį, o aš tau keptuvę!“, – juokiuosi vyrui. Nes o kaip kitaip, neturėdama keptuvės, galėsiu iškepti blynų?
Skonis: 10/10. Beveik pusryčiai, beveik desertas, beveik gimtadienio tortas. Arba labai gardus savaitgalio palepinimas: sau ir patiems mylimiausiems!
Sudėtingumas: nieko labai sudėtingo.
Tiramisu blynų tortukai
Atsispausdinti
INGREDIENTAI
Blyneliams:
4 kiaušinių
1 ½ stiklinės (375 ml) pieno
½ stiklinės (125 ml) stiprios paruoštos kavos
1 arb. š. vanilės ekstrakto
2 valg. š. tamsaus romo
1 ¾ stiklinės (245 g) miltų
1 arb. š. kepimo miltelių
1 arb. š. druskos
1 valg. š. miltelinio cukraus
½ stiklinės (125 ml) aliejaus
Kremui:
500 g maskarponės sūrio
2 stiklinių (280 g) miltelinio cukraus
2 arb. š. vanilės ekstrakto
2 valg. š. stiprios paruoštos kavos
2 valg. š. tamsaus romo
1 ¾ stiklinės (440 ml) riebios grietinėlės (35% riebumo)
Papuošti:
kakavos miltelių
šokoladinių saldainių ar triufelių
kavos pupelių
GAMINIMO EIGA
1. Paruoškite blynų tešlą. Kiaušinius elektriniu plaktuvu išplakite, kol suputos ir jų tūris padidės. Supilkite pieną, atvėsintą paruoštą kavą, vanilės ekstraktą, tamsų romą ir dar kartą išplakite.
2. Kitame dubenyje sumaišykite miltus, kepimo miltelius, druską ir miltelinį cukrų. Miltų mišinį suberkite į plakinį ir išplakite iki visiškai vientisos masės. Toliau lėtai plakdami, plona srovele supilkite aliejų.
3. Uždenkite dubenį su paruošta tešla maistine plėvele ir palaikykite šaldytuve 1 valandą ar ilgiau.
4. Iškepkite blynus. Keptuvę ištepkite šlakeliu aliejaus. Pilkite po šaukštą tešlos, formuodami nedidelius apvalius blynelius. Kepkite, kol blyno paviršius sutirštės ir pamatysite kylančius burbuliukus, o kepanti blyno pusė gražiai apskrus. Atsargiai apverskite ir lygiai taip pat apkepkite antrą blyno pusę.
5. Iškepkite visus blynelius ir palikite, kad šiek tiek atvėstų.
6. Paruoškite kremą. Elektriniu plaktuvu išplakite maskarponės sūrį ir miltelinį cukrų iki purios masės. Supilkite vanilės ekstraktą, atvėsintą stiprią paruoštą kavą, tamsų romą ir gerai išmaišykite iki vientisos masės.
7. Toliau lėtai plakdami, po truputį supilkite riebią grietinėlę. Turite gauti vientisos konsistencijos tirštą kremą.
8. Uždenkite indą su paruoštu kremu maistine plėvele ir laikykite šaldytuve, kol sluoksniuosite tortukus.
9. Susluoksniuokite tortukus. Kiekvieną blynelį pertepkite paruoštu kremu. Susluoksniuokite po 6 blynelius (arba kito norimo aukščio tortukus).
10. Patiekite. Blynelių tortukus apibarstykite kakava, papuoškite šokoladiniais saldainiais ar triufeliais ir kavos pupelėmis. Patiekite iš karto arba iki patiekiant laikykite šaldytuve.
11 komentarai
Kaip smagu skaityti 🙂 pati panašiose nuotaikose gyvenu – rozetės jau yra, lempų vietas susikalėm. Kitas etapas – lubos 🙂 nors jau mintyse irgi matuojuosi naują virtuvę ir nenusprendžiu kokios noriu – visos galimybės atrodo ranka pasiekiamos ir baisu suklysti…
Blynus kepiau vakar – sekmadienio tradicija 🙂 bet visad žaviuosi tavo išradingumu, nes tikrai mano rytai taip gražiai neatrodo 🙂
Indre! Kaip smagu! Puikiai įsivaizduoju tavo nuotaikas 🙂 Aš, beje, dėl virtuvės irgi nemažai blaškiausi. Dabartinis variantas – visiškai skirtingas nei tas, kurį įsivaizdavau iš pat pradžių. Tikrai labai gerai tas virtuves „pasimatuoti” ne tik mintyse, bet ir bent jau kokiose ekspozicijose ar draugų, giminaičių namuose. Man kažkaip po vieno tokio „pasimatavimo” viskas op, ir sustojo į savas vietas. Mečiau visas pirmines vizijas 🙂 Išskyrus svarbiausią, kuri nepasikeitė nuo pat paauglystės svajonių laikų – ji bus BALTA! 🙂
Kokie šaunūs blyneliai, čia jau visas puikus desertas!
Ir sveikinimai su svajonės (beveik) išsipildymu! smagu skaityti !
ir.. ar tikrai nereikia indaplovės? 😀 😉 🙂 aš pagalvočiau laaabai 🙂
Gal dėl to, kad niekad neturėjau indaplovės, o gal dėl to, kad kartais indus plauti man visai patinka, bet per pastaruosius porą mėnesių, praleistus naujuose namuose, indaplovės dar nepasigedau 😀
Taaaip gera skaityti. Kiekvieną „mūsų“, „mes“ skaičiau su šypsena. Baigus toks geras jausmas užklupo. Taip jauku, nesuvaidinta. Atrodo, kad pati kurčiau savo virtuvę, savo namus, savo gyvenimą. Nenustok rašyti. Aš su dideliu ir nuoširdžiu nekantrumu laukiu tęsinio.
Ak, Asta, net šiurpuliukai bėgiojo beskaitant! Nuoširdžiausi sveikinimai, labai dėl tavęs džiaugiuosi ir prašau, tik nenustok rašyti! 🙂 Kiekvieną dieną užsuku į tavo svetainę su mintimi – o gal yra kas nors naujo?.. :))
Oj koks pažįstamas jausmas ir kad ir kaip būtų sunku, poto bus TAAAAIP gera 🙂 lauksim įkurtuvių, kantrybės ir tas tikslas bus būtent toks kokio norisi 🙂
Oi, kaip smagu skaityt! Aš net susigraudinau 🙂 Ir ir ir labai moteriškai ėmiau spėlioti antrą naujieną :))
Asta, sveikinu! Taip džiaugiuosi dėl tavęs, kad kaip mažas vaikas krykštauju 😀 Nelyg tai būtų mano pačios gyvenimas 🙂 Per keletą metų tinklaraščio skaitymo jo autorius tampa lyg virtualiu draugu, toks artimas ir pažįstamas.
Apie antrąją naujieną aš, kaip ir Marija, taip pat spėlioju. Net turiu variantą ir labai norėčiau būti teisi 😉
Asta, skaičiau šį įrašą ir su kiekvienu perskaitytu sakiniu net širdelė virpėjo… O aš galvojau, kad tik aš viena tokia keistuolė, kuri mielai leidžia laiką namuose, po darbų skuba namo (jei nėra neatidėliotinų reikalų) ir nesuka galvos, kad nebus ką veikti, nes visuomet susigalvoju veiklos. Labai džiaugiuosi, kad išsipildė Tavo dar viena svajonė ir kuriatės savus svajonių namus ir svajonių virtuvę – labai tikiuosi, kad šiuo džiaugsmu netrukus ir aš dalinsiuos su Savo žmogum 🙂 Hm, o dėl antros naujienos – aš taip pat turiu spėjimą ir tikiuosi, būsiu teisi 😉
Labai skanu!:-) Tik man pagaminus tešlą su nurodytais kiekiais ji gavosi per skysta netgi lietiniams. Kadangi tortukų gaminti vis tiek neplanavau, įdėjusi dar 2 didelius šaukštus miltų iškepiau lietinius. O kremo pilnai užteko maždaug pusės kiekio. Jį dariau su parasta varške vietoje maskarponės, dėjau išplaktą grietinėlę ir 3 šaukštus cukraus vietoj dviejų stiklinių;-) Saldumo užteko per akis, konsistencija buvo labai kremiška, o kava jautėsi labai tiramisiškai:-) Skanu su tarkuotu šokoladu ir šilauogėmis – dėl gaivumo:-)