Ananasų – kokosų kokteilis su špinatais

Naujajame darbe aš jau daugiau nei mėnesį. Šis skaičius man tik dar kartą primena: ką gi, laikas bėga velniškai greitai. Atrodo, kad tikrai dar visai visai neseniai truputį neramia širdimi kopiau į penktą aukštą, pirmąkart vėriau savo naujosios darbovietės duris ir nešina lėkšte, pilna šokoladainio su varškės sluoksneliu gabalėlių, tikėjausi, kad visiems patiks. Patiks šokoladainis, o tuomet gal patiksiu ir aš, šypt. Jeigu kelias į vyro širdį eina per skrandį, tai kodėl negalėtų jis per ten pat eiti ir į bendradarbių širdis, ar ne?

Kad ir kaip ten bebūtų, laikas skrieja. Šokoladainis iki paskutinio gabalėlio buvo suvalgytas daugiau nei prieš mėnesį, o aš kas rytą vis lipu į penktą aukštą ir veriu tas pačias duris. Laimė, kad laikui bėgant, šiame vaidmenyje aš jaučiuosi vis geriau: ne tik lipdama laiptais, bet ir sėdėdama prie darbo stalo, plikydama arbatą, bendraudama su kolegomis. Kasdien tuo džiaugiuosi. Ir labai laukiu dienos, kai pagaliau pasijausiu esanti visiškai sava tarp tų man vis dar naujų sienų ir žmonių. Žinau, kad ta diena tikrai ateis; žinau, kad ji bus nuostabi!

Vienas dalykų, kuriuos pastebėjau pirmosiomis darbo dienomis, buvo šis – visi kalba apie „spalvinkes“. Kokios jos nerealios, kokios gražios, kokios puikios ir kaip visi jų nori. Pirmą dieną dar neišdrįsau paklausti, kas gi jos tokios yra, bet antrą, toliau viena ausim girdėdama nesibaigiančias liaupses kažkam, ko net nežinau, jau ir aš pati pradėjau jų norėti, tų „spalvinkių“, šypt. Taigi, paklausiau. Ir sužinojau, kad tai – spalvinimo knygos suaugusiesiems. Prisipažinsiu, mintyse tik pavarčiau akis ir nesupratau, kaip galima šitaip labai žavėtis spalvinimo knygomis?! Tai netruko ilgai – tik tol, kol pagaliau jas pamačiau ir paėmiau į rankas. Storos, fantastiškai gražios knygos su nuostabiais paveikslėliais. Su tūkstančiais mažų detalių, iš kurių, čiupus į rankas pieštukus, savo rankomis gali sukurti ryškius ar pastelinius, šviesius ar tamsius paveikslus.

Prieš savaitę ir aš pagaliau išsitraukiau didžiulį glėbį spalvotų pieštukų. Atsiverčiau knygą. Ir pradėjau spalvinti: kiekvieną mažą lapelį, gėlės žiedlapėlį, medžio šakelę, paukštuko plunksneles. Bandydama išsirinkti gražiausius žalios atspalvius. Bandydama neišlįsti iš už linijų. Bandydama įsivaizduoti, kaip gražiai šie knygos puslapiai atrodys po kelių valandų, dienų ar savaičių – tada, kai pieštuku nuspalvinsiu paskutinį medžio lapelį. 

Ir ne veltui, matyt, tai vadinama meno terapija. Nes spalvinant tuos sodus, tuos ant šakelių tupinčius žavius paukštukus, tiesiog užsimiršti. Atitrūksti nuo darbų, nuo reikalų, nuo ramybės kartais neduodančių klausimų. Aš, rankose laikydama pieštukus, galvojau apie spalvas. Apie atspalvius. Ir apie tai, kad tikrai labiau už viską šią akimirką norėčiau būti ten, tame paveikslėlyje. Gražiame žaliuojančiame sode, pilname žydinčių gėlių ir paukščių čiulbėjimo. Norėčiau gulėti ant žolės po medžiu, danguje šviečiant saulei. Jausti lengvą vasaros vėją savo plaukuose, saulės spindulius ant skruostų, iki pirštų galų nutvilkantį džiaugsmą. Norėčiau ten būti ir tuo mėgautis.

Galbūt akimirką net pasirodė, kad taip ir yra: aš, mano paslaptingas žaliuojantis sodas, čiulbantys paukščiai, besisūpuojantis hamakas ir stiklinė šalto vaisių kokteilio rankose. Svajonių vasara.

Skonis: 9/10. Iš naujo įsimylėjau trintus vaisių koktelius. Ir kai ateina dar viena nuostabiai šilta vasaros diena, suprantu, kad kartais stiklinė tokio gėrimo – gaivaus, lengvo ir žalio kokteilio – yra geriau už bet kokį desertą!

Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.

Ananasų-kokosų kokteilis su špinatais

Atsispausdinti

Porcijos: 3 Paruošimo laikas: 10 min.

INGREDIENTAI

225 g ananaso
2 bananų
1 skardinės (400 ml) kokosų pieno
100 špinatų
2 valg. š. medaus

GAMINIMO EIGA

1. Į kokteilių plaktuvą sudėkite gabalėliais supjaustytą ananasą, bananus, špinatus, supilkite kokosų pieną ir medų.
2. Išplakite iki visiškai vientisos masės.
3. Kokteilį išpilstykite į stiklines ir nedelsdami patiekite.