Avižinė košė su morkomis ir topinambais

Ar aš kada pasakojau apie savo pūkelių rinkimo maniją? Daugeliui tikrai taip. O jei ne, apie ją kuo išsamiausiai galėtų papasakoti mano vyras, kartais pavartydamas akis, kartais sugrieždamas dantimis, o kartais tiesiog atlaidžiai (o gal beviltiškai?) nusijuokdamas.

Viskas prasidėjo tada, kai mes įsikraustėme į savo namus. Jei iki tol buvau tiesiog tvarkinga, peržengus savų namų slenkstį susirūpinau kiekviena dulkele. Ir žinoma, tais pūkeliais… Tais, kuriuos pro atdarą langą į kambarius įgena šiltas vėjas. Tais, kurie mažais gumulėliais krenta nuo kojinių, betrepenant su jomis po namus. Ir visais kitais, kurie yra ne vietoje (vienintelė vieta, skirta jiems būti, žinia, yra šiukšlių dėžė).

Buvo kartų, kai juokavome, kad teks išmesti kojines, kurios taip baisiai pūkuojasi (beveik girdžiu tuos griežiančius vyro dantis pro tramdomą juoką). Buvo kartų, kai patogiai įkritusi į sofą ir žiūrėdama filmą, kėliausi ir ėjau pakelti nuo grindų kažin kur kitame kambario gale nukritusio plauko, už kurio netyčia užkliuvo akis. Buvo kartų, kai tvarkiausi kur kas po vidurnakčio, nes žinojau, kad ryt ar poryt tam neturėsiu laiko (atsiprašau kaimynų ir tikiuosi, kad mano siurblys pakankamai tylus arba jų miegas pakankamai gilus). Galiausiai, buvo net tokių viso mano įžūlumo pareikalavusių atvejų, kai prašiau žmonių nesiremti į beveik baltai išdažytas sienas, nes… na, juk suprantat. Arba gali būti, kad visai nesuprantat.

Nežinau, kur yra ta plonytė linija tarp tvarkingumo ir pamišimo, bet tikriausiai reiktų pripažinti – būna dienų, kai ties ja balansuoju (tiesa, niekaip negaliu suprasti, kodėl tai galioja tik namams, o štai automobilyje tai nors ir tvanas, nors ir šiukšlynėlis…). Todėl nereikia tikriausiai nė sakyti, kaip aš apsidžiaugiau, kai TOPO CENTRAS pasiūlė išbandyti PHILIPS dulkių siurblį – ne bet kokį, o tokį, apie kurį svajojau, kai rinkomės sau naują, bet kažkaip save sutramdžiau. Skirtumai? Maniškis nuostabus, nes yra pakankamai galingas, pakankamai tylus, bet šis, naujas geras draugas, dar nuostabesnis, nes yra lyg kokia elektrinė šluota! Jokio laido, jokio paskui mane bevažinėjančio kūno, tiesiog rankoje patogiai laikoma šluota, ant kurios sėkmingai skraidyti galiu net keturiasdešimt minučių: ne šluojanti, bet siurbianti ir plaunanti. Ir dar… mėlyna!

Parsivežusi dėžę namo ir pagarbiai aplink ją aptūpčiojusi bent tris garbės ratus, paprašiau vyro padėti surinkti šitą naują turtą. Buvo vėlus vakaras, o aš klapsėjau akimis stebėdama, kaip paprastai jis surenka šį konstruktorių. Paprasta! Iškart pabandėm ir įjungti, bet abu vienu metu atsisukom į laikrodį – palyginti su maniškiu, šis labai garsus! Bijau, kad išbudintų net kiečiausiai miegančius kaimynus, todėl teko pasitelkti visą kantrybę ir išlaukti rytojaus. Matyt, tai ir bus vienintelis šio dulkių siurblio minusas ilgoje įspūdžių grandinėje – labai gaila, bet nesu tokia žiauri, todėl teks tiesiog atsisakyti pūkelių naikinimo operacijų vidury nakties.

O kas toliau? Vien geri ir smagūs dalykai, pradedant spalva (tikrai myliu mėlyną) ir baigiant maksimaliu patogumu. Keturiasdešimt minučių, kurias veikia pilnai įkrautas dulkių siurblys, yra labai geras laikas: galima spėti viską išsiurbti, o pakeitus antgalį – dar ir išplauti. Jei gyvenate ne pily, o dviejų ar trijų kambarių bute, to laiko pakaks ir užkaboriams pasiekti, mažesnėms spintelėms atstumti, o vienu mygtuko paspaudimu dulkių siurblį perkonstravus į mažą rankinį siurbliuką – ir sofai (kas galėjo pagalvoti, kad ant tamsiai rudo audinio taip ryškiai švies visi pūkeliai) ar grindjuostėms nusiurbti (ar pastebėjote, kiek daug dulkių ant jų prisikaupia!).

Skrydis su šia elektrine šluota daugiau nei malonus, nes suteikia visišką judėjimo laisvę. Užkliūti už dulkių siurblio laido ar jį patį užkliudyti už spintelės ar stalo kampo, – menkas malonumas. Ką jau kalbėti apie visada tūnančią riziką, kad įsijautus imsi ir įvažiuosi su siurbliu į tą puoselėjamą baltą sieną. O štai čia viskas kitaip – imi į rankas ir važiuoji, visiškai pilnai kontroliuodamas kiekvieną judesį, sklandžiai apvažiuodamas kiekvieną kampą, stalo koją ar dar kažką, pasipainiojusį kelyje. Pasaka! Šluota ir kibiras, skirti grindų plovimui, kol kas irgi išleisti atostogų – mat šis mėlynas gražuolis turi atskirą antgalį, į kurį pripylus vandens ir prikabinus šluostę, viskas vyksta vienu metu: siurbi, plauni ir džiaugiesi. Na, gerai, džiaugiesi tuo atveju, jei tų pūkelių nebuvo tiek jau daug; kitu atveju daug geriau iš pradžių išsiurbti, tuomet jau plauti, nes sušlapusios dulkės tiesiog veliasi aplink šluostę ir tiek to džiaugsmo.

Nedelsdama paprašiau vyro, kad spintoje paruoštų kabliuką specialiai šiam siurbliui – jis užima mažai vietos, bet nusipelno, kad ji būtų garbinga (oi, ir man būtų sunku paaiškinti, kaip super klaikiai mane erzina ne vietoje esantys daiktai…). Galų gale, aš jau beveik įsitikinusi, kad tai ne šiaip sau pramoga – šios raganų (ir pamišusių namų šeimininkių) svajonės man tiesiog reikia. Kad dar greičiau ir sėkmingiau išnaikinčiau kiekvieną ne ten nukritusį pūkelį.

Aš suprantu, kad suteikti tiek daug reikšmės kiekvienai dulkei yra beprotybė. Bet lygiai taip pat suprantu, kad kitaip šiame gyvenimo etape nemoku, negaliu ir nenoriu. Tvarkingi namai man suteikia tiek daug džiaugsmo, kiek gabalėlis šokolado, todėl, atsižvelgdama į mažėjančius drabužius, verčiau jau tą laiką skirsiu pūkelių siurbimui, o ne eilinės šokolado plytelės dorojimui, šypt.

Kiekvienas turi silpnybių. Šiandien mano silpnybė – mūsų namai ir visiškas jų puoselėjimas. Jaučiuosi tobulai: jie tvarkingi, jie maloniai dvelkia degančių žvakelių aromatu, orkaitėje kepa vakarienė, o mes keliame taurę vyno už mūsų laimę ir meilę.

Gyvenimas yra gražus! Gražus ir su tais nelemtais pūkeliais, bet be jų – dar gražesnis.

Skonis: 9/10.  Kad ir kaip mėgtumėte rytines košes, paprastai anksčiau ar vėliau įprastas skonis ima pabosti. Funkcinis maistas, įvairių daržovių milteliai, – būdas suteikti įprastoms košėms naujų skonių ir aromatų. Šaukštelis džiovintų daržovių miltelių atitinka 100 gramų žalių daržovių, todėl košę praturtinsite ne tik naujais skoniais, tačiau ir maistinėmis medžiagomis. Morkų ir topinambų milteliai, pagardinti šaukšteliu malto cinamono, košei suteikia malonų aromatą bei švelniai saldų skonį. 

Sudėtingumas: paprasta kaip du kart du.

Publikuota: SMAGURIS.lt

Avižinė košė su morkomis ir topinambais

Atsispausdinti

Porcijos: 1 Paruošimo laikas: 20 min.

INGREDIENTAI

½ stiklinės (70 g) stambių avižinių dribsnių
1 stiklinės (250 ml) sojų pieno
1 arb. š. morkų miltelių
1 arb. š. topinambų miltelių
¼ arb. š. malto cinamono
žiupsnelio druskos
1 arb. š. medaus

GAMINIMO EIGA

1. Avižinius dribsnius, sojų pieną, morkų ir topinambų miltelius, maltą cinamoną ir žiupsnelį druskos sudėkite į nedidelį puodą.
2. Kaitinkite virš vidutinio dydžio ugnies, kartais pamaišydami, kol košė sutirštės, o avižiniai dribsniai išbrinks.
3. Nukelkite nuo ugnies. Įmaišykite šaukštelį medaus.
4. Perdėkite košė į dubenėlį ir nedelsiant patiekite. Galite pagardinti bananu ir saujele traškių dribsnių.