Pyragas su graikiniais riešutais, šokoladu ir brendžiu

Kaip ir kasmet, gruodis panašus į beveik nevaldomą stichiją. Nebaigti darbai, planai, pasiruošimas šventėms… viskas vienu metu, lyg koks mažas uraganas. Visos mano užrašų knygelės pilnos: kiek darbų ir darbelių laukia šiandien, ryt, poryt..! Atrodo, sprogsiu, bet nieko taip ir nespėsiu. Paskui įkvepiu, iškvepiu ir viskas vėl gerai. Kuo daugiau darai, tuo daugiau ir spėji. Tokia yra amžina auksinė tiesa. Be to, kiti daro tūkstantį kartų daugiau už mane; ir kažkaip gi padaro! Todėl smulkiu šriftu primarginu dar vieną darbo kalendoriaus lapą, pasiraitoju rankoves ir kimbu į savo mažus didelius darbelius. Dar subaru save: „Asta, dirbk su šyyypsena, gi už poros dienų atostogos!”.

O laikas bėga taip greitai, kad kartais paskui jį sunku ir bespėti. Štai, pasakojau prieš kurį laiką, kad minėsim Padėkos dieną. Sakiau, kad kepsiu Aušros rekomenduotą pyragą su karijomis, šokoladu ir burbonu. Planai buvo tikrai tokie – dideli ir skanūs – bet kaip kartais būna, ėmė ir sugriuvo. Mat pasilikusi viską paskutinėms minutėms, karijų taip ir neradau; pervažiavusi kelis prekybos centrus, nusileidau pati sau ir nusipirkau graikinių riešutų. Buvau tikra, kad šlakelį viskio rasiu bare, bet atmintis apgavo. Laimė, radau brendžio. Ką gi, pamaniau, stiprus alkoholis yra stiprus alkoholis – tiks. O ir vanilės ankšties spintelėje neradau, nors ji tikrai ten turėjo būti, tikrai. Kas gi čia dar… kukurūzų sirupą pakeičiau šviesiuoju cukraus sirupu. Galiausiai, į receptą įsiskaičiau irgi per vėlai. Gaminti turėjau čia ir dabar, o pasirodė, kad tešlą reikia šaldyti kelias valandas ar net pernakt! Oi, ne, deja. Laiko aš neturėjau. Beliko mintyse sugniaužti kumščius ir tikėtis, kad viens-du-trys metodas šiam pyragui irgi tiks. 

Dabar net pačiai keista – šitiek kliūčių, o pyragas pavyko puikiai. Labai gali būti, kad tikrasis variantas, paruoštas teisingai pagal teisingą receptą, būtų dar nuostabesnis. Bet, kaip sakoma, nevarau Dievo į medį – buvo labai gardu! Tiesa, daugiau nei vieno gabalėlio neįveikėme nei vienas; pyragas super saldus ir sotus. Labai nemėgstu, kai žmonės, vos paragavę bet kokio deserto, sako „oi, koks sooootus”, bet šitas net man buvo sotus! Draugai juokais sakė, kad po kepto kalakuto, moliūgų apkepo ir salotų, pyragas tiesiog „nužudė”. Tikiuosi, kad pačia geriausia prasme, šypt. O kad pačia saldžiausia – faktas!

Receptą surašau pagal tai, kaip ir iš ko gaminau aš. O originalų variantą visada galite rasti pas Aušrą.

Skonis: 10/10. Mažas šio pyrago gabalėlis su puodeliu nesaldžios kavos yra kažkas nuodėmingai gero. Svarbiausia, kad akys nebūtų per didelės – pyragas tikrai labai labai saldus ir to saldumo gali būti net per daug. Aišku, ne visiems; didžiausi saldomanai tikriausiai suvalgytų ir didelį gabalėlį, ir dar pakartotų. Juk skanu!

Sudėtingumas: yra ką nuveikti.

Kur radau? Vaikai ir Vanilė