Italija… maža didelė mano svajonė.
Ir ne tik dėl desertų. Nors… dangiškasis Tiramisu, burnoje tirpstanti Panna Cotta… Struffoli – šiek tiek mažiau girdėtas pavadinimas, tačiau tai, pasirodo, dar vienas puikus itališkas desertas.
Pirmą kartą Struffoli buvo pagamintas pačioje Italijos širdyje – Neapolyje. Yra pasakojama, kad kadaise šį desertą vienuolės Kalėdų metu įteikė Italijos aukštuomenei, taip atsidėkodamos už gerus darbus, geraširdiškumą ir dosnią labdarą. Italijoje tikrai atsiras žmogus, kuris Jums papasakos, jog Struffoli – ypatingas desertas, simbolizuojantis gausią sėkmę bei gerumą.
Tradicinis Struffoli variantas – karštame aliejuje virti tešlos kamuolėliai, apipilti medaus sirupu bei apibarstyti ryškiaspalviais pabarstukais – yra kilęs iš Neapolio, tačiau labai greitai šis desertas buvo imtas kepti ir kituose Italijos kraštuose. Romoje galite paragauti beveik identiško deserto, kuris vadinamas visiškai kitaip – Cicerchiata. Jei prie šio, žemiau pateikto recepto pridėsite kelias dosnias saujas kepintų lazdyno riešutų ar džiovintų vaisių, pagaminsite būtent Cicerchiata. Abu šie kepiniai yra itališki ir abu variantai tikrai labai gardūs; kad ir kurį gamintumėte, galima drąsiai sakyti – Jūsų laukia labai skani popietė.
Šiandien sakoma, jog Struffoli – tradicinis itališkas Kalėdų kepinys. Kalėdų laikotarpiu italai šį desertą, kurio forma šiek tiek primena šventinę eglutę, dovanoja savo draugams bei artimiesiems. Jau artėjant gruodžio pabaigai, Struffoli galima rasti bei pamatyti visuose Italijos kampeliuose. Tai tartum ženklas, kad žiemos šventės jau ne už kalnų.
Tačiau tiek Italijoje, tiek visame pasaulyje Struffoli nėra kepamas tik per Kalėdas – kartais šis desertas yra patiekiamas ir ant Velykų stalo, kartais juo mėgaujamasi tiesiog įprastą dieną. Todėl ir mes, ir Jūs šį puikų desertą, šiek tiek primenantį lietuvišką „Koriuką“, galite išsikepti nors ir šiandien: tokiems skaniems gardėsiams nereikia laukti ypatingo meto, jie gali ir turi džiuginti bet kurią mūsų dieną.

Skonis: 9/10. Šis desertas – lyg daug mažų spurgyčių, „suklijuotų” saldžiu sirupu. Skaniausias desertas ką tik paruoštas, pirmąją dieną – vėliau spurgytės ima sausėti ir netenka savo puikumo. Geriausia desertą ruošti šventei ar draugų susibėgimui – jis tikrai ir papuoš stalą, ir greitai nuo jo pranyks 🙂
Sudėtingumas: yra ką nuveikti.
Tekstas ir receptas publikuotas internetiniame portale Ji24.lt


6 komentarai
Vajė, man visai nuo darbų rašymo galva susisuko 😀 Perskaičiau ne aliejuje virti, o aluje virti 😀 pagalvojau, koks įdomus būdas :DD
Karolina, tikrai įdomus būdas būtų 😀
Atrodo gardžiai, mielai paragaučiau, bet negaminčiau – nagi gaila man to aliejaus (o sodo tai neturiu, kad sukūrenčiau) 🙁
Gaila ir man aliejaus, tikrai. Bet kartais… juk galima sau leisti tokią prabangą 🙂
dariau, dar neragavau bet siaip tie rutuliukai skanus. TIK labai didelis uzsiknisimas juos formuojamt… labai didelis 🙂
Rūta, prajuokinai 😀 Man kažkaip visai nieko, tokio meditacija, sakyčiau 😀 Labai įdomu, kaip patiko galutinis rezultatas? 🙂